Angola: už įprastų Afrikos maršrutų

• Kol daugelis Afrikos krypčių jau seniai atsidūrė turistiniuose žemėlapiuose, Angola vis dar leidžia patirti atradimo jausmą. Čia mažiau turistų, daugiau netikėtumų ir autentiškų susitikimų.
• Vienoje kelionėje – dvi labai skirtingos šalys. Kelionę pradedame Namibijoje, garsėjančioje laukine gamta ir safariais, o vėliau kertame sieną į Angolą, kur dėmesio centre atsiduria žmonės, istorija ir mažai pažinti kraštovaizdžiai.
• Dvi dienos safario Etošos nacionaliniame parke. Viename geriausių Pietų Afrikos nacionalinių parkų stebėsime dramblius, žirafas, zebrus, antilopes, liūtus ir kitus laukinius gyvūnus jų natūralioje aplinkoje.
• Susitikimai su Mumuilų ir Mukubalų gentimis. Tai galimybė susipažinti su bendruomenėmis, kurių gyvenimo būdas ir tradicijos iki šiol glaudžiai susijusios su galvijų auginimu, šeimos ryšiais ir senaisiais papročiais.
• Tundavalos tarpeklis ir Serra da Leba serpantinas. Dvi vietos, kurias daugelis vadina Angolos simboliais. Viena leidžia pažvelgti nuo daugiau nei kilometro aukščio skardžio, kita – pasigrožėti vienu įspūdingiausių kalnų kelių Afrikoje.
• Atlanto pakrantė be kurortų šurmulio. Keletą dienų praleisime vietovėse, kur dykuma susitinka su vandenynu. Tai visai kitokia Afrika nei ta, kuri dažniausiai rodoma kelionių kataloguose.
• Kalandulos kriokliai – vieni didžiausių pagal vandens kiekį Afrikoje.
• Pedras Negras ir karalienės Nzingos istorija. Milžiniški granito masyvai ir viena svarbiausių Angolos istorinių vietovių leidžia geriau suprasti šalies praeitį dar iki europiečių atvykimo.
• Visos nakvynės patogiose ir žavingose lodžijose, dauguma iš jų turi baseinus atsigaivinti karštomis afrikietiškomis popietėmis.
• Keliausime nedidelėje bendraminčių grupėje, todėl bus daugiau lankstumo, laiko sustoti įdomesnėse vietose ir pasikalbėti apie tai, ką matome aplink.

Skrydis į Namibijos sostinę Vindhuką. Poros valandų pervažiavimas į centrinę šalies dalį, kur lodžija puikiai tinks poilsiui laukinės gamtos apsuptyje.

Kelionę pradedame viename žinomiausių Afrikos nacionalinių parkų – Etošoje.

Vietine kalba „Etoša“ reiškia „didžioji balta vieta“. Taip vadinama milžiniška druskos lyguma, užimanti beveik ketvirtadalį viso parko teritorijos. Lietinguoju sezonu ji trumpam prisipildo vandens ir pritraukia tūkstančius paukščių, o sausuoju tampa balta, horizontą užliejančia dykra.

Pakeliui į nakvynės vietą leidžiamės į pirmąjį safarį. Prie vandens telkinių ieškosime dramblių, žirafų, springbokų, zebrų, o jei pasiseks – ir liūtų ar juodųjų raganosių.

Visa diena skirta gyvūnų stebėjimui. Skirtingai nei daugelyje kitų Afrikos parkų, Etošoje gyvūnai dažnai matomi iš toli. Atvira savana ir reti medžiai leidžia stebėti jų judėjimą natūralioje aplinkoje. Prie vandens telkinių nuolat vyksta savotiškas gyvenimo teatras: drambliai ateina gerti, žirafos atsargiai stebi aplinką, o plėšrūnai laukia tinkamos progos. Gyvensime nuostabioje lodžijoje, tad skirsime laiko ir pasimėgauti poilsiu.

Palikę Etošą vykstame į Ovambolandą – tankiausiai apgyvendintą Namibijos regioną. Tai visai kitokia Namibija nei ta, kurią dauguma įsivaizduoja. Vietoje dykumų ir tuščių horizontų čia matome dirbamus laukus, gyvulių bandas, kaimus ir vietinius turgus. Daugiau nei pusė šalies gyventojų gyvena būtent šiame regione.

Vakare pasiekiame Angolos pasienį. Rytoj kirsime sieną ir pateksime į vieną mažiausiai lankomų Afrikos valstybių.

Po pasienio formalumų įvažiuojame į Angolą. Daugelio vaizduotėje Angola vis dar siejama su pilietiniu karu, kuris baigėsi tik 2002 metais. Tačiau šiandien keliautojus pasitinka sparčiai besikeičianti šalis, kurioje vis dar mažai turizmo ir daug galimybių pamatyti tai, ko kitose Afrikos vietose beveik nebeliko.

Kelias kyla į Huílos plynaukštę. Maždaug 1700 metrų aukštyje įsikūręs Lubangas stebina žaliuojančiais slėniais, eukaliptų giraitėmis ir portugališkos architektūros pėdsakais.

Ar žinojote, kad Kazys Pakštas, ieškodamas vietos savo „Atsarginei Lietuvai“ (Dausuvai), 1930–1931 m. tyrinėjo būtent Angolą. Jam labiausiai patiko ne pakrantė ir ne tropinės žemumos, o pietų Angolos aukštikalnės. Jis rašė, kad būtent šios vietos pasižymi europiečiams palankiu klimatu: nėra tokio karščio kaip žemumose, daugiau kritulių, tinkamos sąlygos žemdirbystei ir gyvulininkystei.

Šiandien pažinsime vieną įspūdingiausių pietų Angolos regionų. Virš Lubango miesto stūkso Kristaus Karaliaus statula, primenanti garsųjį Rio de Žaneiro simbolį. Tačiau svarbiausias dienos objektas – Tundavalos tarpeklis.

Čia baigiasi Angolos plynaukštė ir prasideda pakrantės lygumos. Stovint ant daugiau nei kilometro aukščio skardžio sunku suvokti kraštovaizdžio mastą. Žemiau driekiasi dešimtys kilometrų slėnių ir kalnų, o horizonte matyti vakarinės Angolos lygumos.

Vėliau vykstame į Mumuilų kaimą. Mumuilai priklauso didesnei Nyaneka-Humbe tautų grupei ir yra viena geriausiai žinomų pietų Angolos genčių. Moterys garsėja sudėtingomis šukuosenomis, formuojamomis iš molio, sviesto ir augalinių pigmentų mišinio. Papuošalai čia ne tik puošmena – jie pasakoja apie amžių, šeimyninę padėtį ir vietą bendruomenėje. Tai galimybė susipažinti su gyvenimo būdu, kuris iki šiol išsaugojo daug tradicinių bruožų.

Leidžiamės garsiuoju Serra da Leba kalnų keliu. Šis serpantinas laikomas vienu atpažįstamiausių Angolos simbolių. Kelias vingiuoja stačiais šlaitais, jungdamas aukštikalnes su Atlanto pakrante. Kiekviename posūkyje atsiveria vis kitoks kraštovaizdis.

Pakeliui lankome Mukubalų gentį. Mukubalai – viena didžiausių pietų Angolos tautų. Jų gyvenimas glaudžiai susijęs su galvijų auginimu. Karvės čia reiškia ne tik turtą, bet ir socialinį statusą, šeimos ryšius bei prestižą. Daugelis tradicijų išliko gyvos iki šių dienų, todėl susitikimas leidžia geriau suprasti, kaip skirtingai įvairios visuomenės suvokia nuosavybę, šeimą ir bendruomenę.

Šiandien bus galimybė pamatyti unikalų vietos augalą. Velvičija yra vienas keisčiausių pasaulio augalų. Ji per visą gyvenimą išaugina tik du lapus, kurie po truputį plyšta ir atrodo tarsi jų būtų daug daugiau. Kai kurių individų amžius vertinamas 1000–2000 metų, o pavieniai egzemplioriai gali būti dar senesni. Ji auga tik siaurame Namibo dykumos ruože Angoloje ir Namibijoje.

Vakare pasiekiame Atlanto vandenyno pakrantę.

Po intensyvių pirmųjų dienų skiriame laiko vietai, kurioje susitinka dykuma ir Atlanto vandenynas. Ši Angolos pakrantė mažai primena populiarius Afrikos kurortus. Čia nėra didelių viešbučių kompleksų ar perpildytų paplūdimių. Vietoje jų – ilgos smėlio juostos, žvejų valtys, Atlanto bangos ir lėtas gyvenimo ritmas.

Norintys galės leistis į pasivaikščiojimus pakrante, žvejoti, tyrinėti Juodąją lagūną su vulkaninės kilmės uolomis arba tiesiog mėgautis poilsiu prie vandenyno. Tai diena, leidžianti sustoti ir pasimėgauti vietomis, kurių nereikia skubėti „apžiūrėti“.

Toliau keliaujame į šiaurę palei Atlantą. Benguela buvo vienas svarbiausių Portugalijos kolonijinių miestų Angoloje. Iš čia prekybos keliai driekėsi gilyn į žemyną, o vėliau miestą su centrine Afrika sujungė garsusis Benguelos geležinkelis.

Šiandien Benguela išsaugojusi dalį kolonijinės architektūros, plačias gatves ir pakrantės atmosferą. Kelionės metu matysime senąsias bažnyčias, portugalų laikų pastatus ir vietas, kurios primena sudėtingą šalies istoriją. Vakare dar turėsime laiko pasivaikščioti prie vandenyno prieš pasukdami į Angolos gilumą.

Palikę pakrantę keliaujame į Kwanza Sul provinciją. Pakeliui sustojame prie Bingos krioklių. Keve upė čia krenta per uolų pakopas, apsuptas vešlios augmenijos ir palmių. Netoli krioklių stovi senas akmeninis tiltas, pastatytas dar kolonijiniais laikais. Tai viena iš tų vietų, kuriose gamta ir istorija susilieja į vieną kraštovaizdį.

Vėliau atvykstame į kavos ūkį. Nedaugelis žino, kad XX amžiaus viduryje Angola buvo viena didžiausių kavos eksportuotojų pasaulyje. Pilietinis karas smarkiai paveikė šį sektorių, tačiau šiandien kai kurios plantacijos vėl atgimsta. Turėsime progą susipažinti su kavos auginimo tradicijomis ir pamatyti, kaip gyvena šiuolaikiniai Angolos ūkininkai.

Šiandien laukia viena tų dienų, kurios leidžia pažinti šalį iš vidaus. Kelias driekiasi per kaimus, upes, turgus ir žemės ūkio regionus. Matysime vaisių prekyvietes, nedidelius miestelius ir kasdienį gyvenimą, kuris dažnai lieka nepastebėtas keliaujant tik tarp žinomiausių objektų.

Tai gera proga pamatyti, kaip atrodo Angola už turistinių maršrutų ribų. Vakare apsistojame ūkyje, kuriame galėsime paragauti vietoje gaminamos kavos bei romo.

Šiandien vykstame prie Pedras Negras – vieno paslaptingiausių Angolos gamtos objektų. Milžiniški juodo granito luitai kyla iš lygumų tarsi būtų čia atsiradę visiškai atsitiktinai. Kai kurios uolos primena gyvūnus, kitos – žmonių veidus ar keistas skulptūras. Neatsitiktinai vietiniai jas apipynė legendomis ir pasakojimais.

Tačiau Pedras Negras svarbios ne tik dėl savo formų. Ši vietovė buvo susijusi su Ndongo karalyste – viena reikšmingiausių prieškolonijinės Angolos valstybių. Būtent čia veikė legendinė karalienė Nzinga, iki šiol laikoma viena svarbiausių Angolos istorinių asmenybių. Lengvo žygio metu tyrinėsime šį kraštovaizdį ir susipažinsime su regiono istorija.

Šiandien mūsų laukia vienas garsiausių Angolos gamtos objektų – Kalandulos kriokliai. Lucalos upė čia išsiplečia į beveik pusės kilometro pločio vandens uždangą ir krenta daugiau nei šimto metrų aukščio skardžiu. Lietinguoju sezonu kriokliai virsta vientisa vandens siena, o sausuoju atsiveria daugiau uolų ir atskirų vandens srautų.

Priklausomai nuo vandens lygio ir oro sąlygų, galėsime krioklius apžiūrėti iš skirtingų apžvalgos taškų. Esant palankioms sąlygoms nusileisime ir prie jų papėdės, kur geriausiai atsiskleidžia šios vietos mastelis.

Pradedame kelionę sostinės link. Važiuojame per regionus, kuriuose kraštovaizdis nuolat keičiasi – nuo miškais apaugusių kalvų iki atviresnių lygumų. Tai paskutinė galimybė stebėti kasdienį Angolos gyvenimą už didžiųjų miestų ribų.

Vakare apsistojame prie ežero. Norintys galės leistis į plaukimą valtimi arba tiesiog pasimėgauti ramybe po dviejų savaičių kelionės.

Priklausomai nuo skrydžio laiko trumpai susipažįstame su Luanda. Sostinė geriausiai atspindi šiuolaikinę Angolą – čia greta kolonijinių pastatų kyla modernūs dangoraižiai, o pakrantės promenadose susitinka skirtingi pasauliai. Miestas sparčiai keičiasi, tačiau kartu išlaiko ryšį su savo portugališka ir afrikietiška praeitimi.

Vakarop vykstame į oro uostą skrydžiui namo. Lietuv1 pasieksime 17-ą kelionės dieną.