Actekų bei majų civilizacija ir archeologinės vietos. Iš kelionės vadovo dienoraščio, Meksika.

Straipsnio autorė: Aistė Borjas, kelionių vadovė Meksikoje ir ne tik.

4 kelionės diena, Teotihuakano piramidės

Mergelė ir kiti dalykai

Po pusryčių keliaujame link Mergelės Gvadelupės bazilikos. Tai vieta, kur pirmą kartą istorijoje apsireiškė mergelė. Papasakojame apsireiškimo stebuklą ir rodome, kaip genijus architektas išplanavo pastatą, kuris neužsikimštų nuo piligrimų srautų. Jų čia apsilanko 20 milijonų per metus, iš kurių milijonas - gruodį per vos penkias Mergelės apsireiškimo dienas. Grupė įsigyja rožančių ir kitokių lauktuvių. Einame pašventinti. Kunigo nėra, vėluoja į darbą. Nieko keisto Lotynuose. Atvykęs šventina visą minią urmu nuo pakylos, vandens negaili, maudo kaip reikalas.

Išvažiuojame iš Meksiko į priemiesčius. Rodau, kaip miestas išsiplėtė tiek, kad netelpa į slėnį. Spalvoti, tankiai apgyvendinti invaziniai rajonai lipa į kalną, kur vienintelis viešasis transportas - oro gondolos (keliams tiesiog per statu).
Užsukame į obsidiano fabrikėlį. Jų Teotihuakano slėnyje gausu, nuo senų laikų - tai pagrindinis regiono verslas. Seniau važiuodavome į kitą fabrikėlį po pietų. Šįkart nusprendžiu išbandyti šį. Fabrikėlio darbuotoja Adriana pasitinka mus vietinio alkoholio degustacija. Kaip įprasta, moko įvairių meksikietiškų tostukų ir nešvankių eilėtaštukų. Pošli bajeriukai manęs negąsdina, bet ši mergina varo taip, kad kažkuriuo metu jau atsisakau versti. Fu! Žmonės viską supranta iš jos kūno kalbos :)

Tada prasideda papuošalų pirkimas. Grupė taip rimtai žiūri į pirkimo reikalą, kad tenka raginti lipti į autobusą, nes nebeliks laiko pagrindiniam šiandienos tikslui. Traukimas iš apsipirkimo liūno baigiasi tuo, kad pati nusiperku apyrankę ir įlipu į autobusą paskutinė.

Teotihuakanas, dievų miestas - Saulės ir Mėnulio piramidės

Šiandienos svarbiausias akcentas - Teotihuakanas, dievų miestas. Čia stovi garsiosios Saulės ir Mėnulio piramidės. Iš vakaro susiginčijame su gidu, kaip vesime ekskursiją. Jis nori parodyti pradžią, pabaigą ir tarp jų pravažiuoti autobusu. O aš sakau - mes tau ne kokie kinų turistai ir reikalauju, kad praeitume visą 3 km alėją tarp jų. Noriu, kad keliautojai savo kojomis pajustų vietovės dvasią ir dydį. Žinau, kad įdėję daugiau pastangų, jie labiau džiaugsis ir ilgiau išlaikys įspūdžius. Nesibaram, tik pasišpilkuojam, vaibas tarp mūsų išlieka geras. Ginčą laimėjau aš ir pakeliui vis erzinau Jaime, kad reikia daugiau vaikščioti, kad per anksti nepasentų. Kai kurios keliautojos pavargsta, bet iš esmės visi atlaiko neblogai. Laimei - nekaršta. Didžiausia staigmena ir man pačiai, kad nuo liepos vėl leidžiama iki pusės užlipti į Mėnulio piramidę. Jos abi buvo visiškai uždarytos nuo pandemijos. Kaip tik prieš kelias dienas Facebookas išmetė prisiminimą su tokia nuotrauka kaip ši, kur 2013-aisiais nuo Mėnulio piramidės žiūriu į saulės. Netikėjau, kad dar pamatysiu šią panoramą. Paveiksluoju keliautojus tokia pačia poza ir mano nuotaika pagerėja. Ištinka suvokimas, kad mano darbas leidžia lankyti gražiausias vietas pasaulyje!

Nudirbę dienos darbus visi džiaugiasi ilgais, lėtais pietumis. Ir pasnausdami važiuojame į Pueblą. Nakvojame buvusioje jėzuitų kolegijoje - kambariuose storos akmeninės sienos, pasitrynusios lubų freskos, nišos su apšviestais jėzusėliais ir gvadelupėmis. Išeiname į bariuką, bet jau svajoju apie lovytę.

10-12 kelionės dienos, didieji majų palikimo stebuklai

Pakeliui į džiungles

Laukia ilgas kelias, kuriuo iš kalnų nusileisime į tropinį lietaus mišką. Ne toks jis ir ilgas - apie 230 km. Tik kad milijonas posūkių ir keli šimtai gulinčių policininkų. Prie kas antro namo kaimiečiai susimūrija sau iš nuo statybų atlikusio cemento kad galėtų ką nors parduoti pristabdantiems autobusams. Mūsų Marco "mėgstamiausias" kelias. Kita priežastis, dėl kurios išvažiuojulame anksti - kelių blokados. Kirsime revoliucionierių regioną. Vos tik ištinka koks nepasitenkinimas, vietinės bendruomenės blokuoja kelią. Gerais atvejais praleidžia už pinigus, blogesniais - nepraleidžia išvis. Į blokadą jie eina kaip į darbą - 8 ar 9 ryto, todėl noriu pravažiuoti maištaujančius miestelius iki tol. Pastaraisiais mėnesiais nauja valstijos valdžia apsitvarkė ir reikalai kiek aprimo, bet nepasitikiu - bet kuri diena gali būti pirmoji, kai vėl sugalvos blokadą.

Grupė bando miegoti, bet sudėtinga, važiuojame lyg per linksmuosius kalnelius. Juokiamės, kaip vyksta lenkimas. Prieš posūkį lenkiame benzinvežį. Tarpai tarp gulinčių policininkų nėra tokie dideli, kad iki kito spėtume aplenkti. Tad prieš kalnelį stabdome ir jungiame pirmą bėgį priešpriešinėje juostoje. Priešais atvažiuoja automobilis, bet nieko - visi supranta, kad kitaip neaplenksi. Be to, jį irgi stabdo gulintis policininkas jo pusėje. Padarome išvadą, kad ištisinė juosta Meksikoje yra dekoratyvinis kelio elementas Taip linguojame iki gražios stotelės. Čia, viduryje niekur, yra kavinė su kava iš aparato ir nuostabiu vaizdu į džiungles.

Lietuviškos dainos - apie liūdnus įvykius

Kad jau visi atsibudę ir gal šiek tiek pasiilgę Lietuvos, paleidžiu lietuvišką grojaraštį. Visi plėšiam Povilaitį ir Hiperbolę. Kelyje dingsta internetas, muzika sustoja. Bet su tokia šaunia grupe kaip ši kelyje neprapulsi. Kristina pasiūlo - dainuokime liaudies dainas patys! Ošiam "ant kalno karklai siūbavo pakalnėj vanduo liūliavo". Kadangi maršruto grožybes esu mačiusi daugybę kartų, man gražiausios kelionės akimirkos yra tokie žavūs ekspromtai. Klausiame Jaimes, kaip mano, apie ką dainą. Sakė - turbūt apie kokį liūdną įvykį :)

Leidžiamės žemyn į džiungles, oras šyla, nusivelkame striukes, vėliau megztinius. Pasiekiame Agua Azul krioklius. Vanduo skaidrus ir žydras kaip reta. Vadinasi, pastarosiomis dienomis nelijo. Pirmojoje maudykloje vanduo iki kelių, tad vedu visus laiptais viršun į fainesnę. Vanduo gaivus kaip Lietuvoje vasarą. Turškiamės, bandome plaukti prieš srovę, plepame atsisėdę ant akmenų. Leidžiamės ir pietaujame pakelės užeigoje. Pietūs atvirame ore, vešlių džiunglių apsuptyje. Nuo šiol šortų ir maudymukų amplua matysime vieni kitus kasdien.

Po pietų į trasą vėl eina lietuviškas grojaraštis - Kernagis, Bankūchenas, Kašpirovskio dantys. Visi pavyzdingai dainuoja ir siunčia ratu mezkalį. Tokiais atvejais ilgi pervežimai nebaisūs. Pavakare pasiekiame savo džiunglių viešbutį. Iki saulėlydžio lieka pora valandų džiaugtis baseinu, upe, 50 metrų aukščio medžiais, laisvėje skraidančiomis papūgomis, stebėti keistus graužikus. Tai yra trečioji priežastis, dėl kurios man patinka išvažiuoti anksti. Galėtų iš restorano neleisti muzikos neleisti. Džiunglių garsai daug labiau viliojantys.

Priešistorinė vakarienė

Sutemus lieka laiko susiruošti vakarienei. Ypatingai vakarienei. Veduosi grupę pas Francisco - mokslininko, virtuvės sociologo šeimą (žmona ir sūnus taip pat mokslininkai) į namus. Jis sveikina mus savo namuose, nemėgsta vadinti šios vietos restoranu. Įprastą dieną aptarnauja vos 10-15 žmonių. Likusį laiką skiria tyrimams. Programoje - degustacinė 7 patiekalų vakarienė iš priešispaninės klasikinio laikotarpio Palenkės regiono virtuvės. Iki europiečių atvykimo čia nebuvo kiaulių, karvių, vištų, pieno, kiaušinių bei daug mums įprastų valgomų augalų. Francisco su šeima moksliniais metodais atkūrinėja hipotetinius to laikotarpio patiekalus iš vietinių džiunglių. Grupė valgo kerpes, laukinius augalus ir džiunglių mėsas, vabzdžius skirtinguose padažuose. Be to, Francisco daug pasakoja, tad majų kosmoviziją suprantame ne tik gastronomiškai, bet ir filosofiškai. Tik bėdelė, kad grupę kėliau penktą ryto, kračiau per zapatistų regiono posūkius ir gulinčius policininkus ir iki vakaro jau visi atrodo pusiau gyvi, pusiau mirę.

Vakarienės pradžioje įvyko nedidelis incidentas. Verčiu Francisco pasakojimą ir matau, kaip aplink stalą skraido didelis drugelis. Viena keliautoja anksčiau buvo minėjusi, kad turi drugių fobiją. Ji dar nemato, bet aš jau nujaučiu, kas bus. Pamačiusi ji atsistoja nuo stalo ir paeina į šoną. Grupė kikena iš drugelio, ne visi žino apie situaciją. Paprašau pagauti drugelį arčiau sėdinčiųjų. Iš kelių bandymų pasiseka Karmen. Delnuose ji išneša drugelį tolyn į lauką ir vakaras toliau tęsiasi laimingai.

Prieš baigiant iš virtuvės išeina Francisco žmona Ilda ir padovanoja man jų vietinio vaisiaus desertą. Draugaujame jau kelis metus. Šiltai atsibučiuojame iki kito karto ir einame į miegoti. Šiąnakt ne taip karšta. Bandysiu miegoti atvirais langais (su tinkleliais nuo uodų) ir ventiliatoriumi. Noriu girdėti raminančius ir paslaptingus džiunglių garsus.

Mėgstamiausia keliautojų archeologinė vietovė Palenkė

Pusryčiai užsakomi iš meniu. Ateinu nusistačiusi, kad ilgai užtruks, tad spaudžiu padavėjus greičiau priimti užsakymą. Maistą atneša greitai ir aptarnauja gerai. Tik paprašius virto kiaušinio sako, kad užtruks. Karmen juokiasi, kad pati gali nueiti į virtuvę ir išsivirti. Kava - kaip visada, amerikano, drumzlinas vandenėlis. Užtat viešbutyje yra Starbucksas. Užsisakiusi kapučino tiesiu pinigėlį ir žagteliu - 120 pesų - 6 eurai, brangiau nei oro uoste. Perspėju keliautoją, einančią espreso, kad brangu. Sakė ims išsimokėtinai.

Sudedame lagaminus registratūroje. Kol būsime ekskursijoje, Marco grįš jų susikrauti. Lagaminai vis pučiasi ir storėja. Einame su gidu bilietų. Reikia atstovėti dvi eiles - vieną prie apyrankių, kitą prie QR kodų (meksikietiškos organizacijos ypatumai), todėl einame dviese. Lankome Palenkę. Paprastai tai būna mėgstamiausia keliautojų archeologinė vietovė. Apleistas majų miestas, palaidotas džiunglėse - toks, kokius rodo per National Geographic. Šitam apsilankymui ruošėmės nuo pirmosios dienos Meksike. Antropologijos muziejuje rodžiau majų karaliaus Pakalio kapą su tūkstančiais brangenybių viduje. Tai - vieninteliai iki šiol rasti monarcho palaikai Meksikoje. Po šio atradimo 1952 metais Mezoamerikos archeologija pakilo į kitą lygį. Mistikos šiai vietai suteikia vešlios džiunglės, milžiniški medžiai, juos smaugiančios lianos. Dvi keliautojos laukė po medžiu, kol nulipsime nuo šventyklų komplekso. Tuo metu nuo jo beveik ant galvos nukrito didelis, prinokęs avokadas. Apžiūrėjus archeologinę dalį, dar praeiname pasivaikščiojimo taku pro džiungles. Grožimės augalais, žaluma, kriokliais žemyn tekančia upe.

Susėdame į autobusą. Paskutinėmis dienomis daug važiavimo. Paleidžiu Melo Gibsono "Apokaliptą". Pati jo nemačiau, visad galvojau, kad per daug popsinis, bet laikui užmušti kelyje - gerai. Viena akimi žiūriu, berašydama šias eilutes. Siužetas nekažką, bet filmavimo scenos - kaip tik iš tokių džiunglių, kurias ką tik lankėme.

Apokalipto ir sprendimų nuovargis

Kitas reikalas, ištinkantis kelionės pabaigoje yra sprendimų nuovargis. Kelionės metu kasdien tenka priimti dešimtis didelių ir mažų sprendimų, kur stosime, kiek laiko, kur valgysime, kaip planuosime laiką, sukoordinuoti, ką reikia padaryti gidui ir vairuotojui, jei skubame, sužiūrėti, kad neužgaištume per daug laiko neesminėse stotelėse ir greit perplanuoti, jei kas nors vyksta ne taip, kaip tikėjausi. Ne visada iš karto pavyksta nuspręsti geriausiai. Papasakosiu mažytį šiandienos pavyzdį. Sustojome itališkoje kavinėje kavos ir užkandžių. Visi gavome, ko prašėme, ir jau planuojame važiuoti. Jonas nusprendė užsisakyti paninį. Pardavėja sako, kad šildys apie 10 min. Sakau, kad ilgai, važiuojam. Jonas sako - kažkas juk turi būti paskutinis. Apsisuku ir galvoju - juk jis teisus. Atsiprašau ir sakau, pirkite, palauksime. Smulkmena, atrodo, bet seniau grauždavausi, kad ne viską tobulai nusprendžiu iš karto. Dabar vis dažniau leidžiu sau apsigalvoti ir perdaryti geriau, jei to reikia.

Kaip tik prieš suplanuotą sustojimą pasipila stipri liūtis. Nuo autobuso iki pastato - kokie 6 žingsniai. Darome estafetę - šokam ir lekiam po vieną ir atgal taip pat. Marco su Jaime siūlo likti pietauti, kur esame, nes pajūryje per liūtį nieko gero. Dar vakar prie baseino apie tai kalbėjomės. Prognozė šiuose kraštuose žadėjo 50 mm lietaus. Vyrai lingavo galvomis, o aš sakiau - klausykit, o gal prognozė pasikeis, gal lis tuo metu, kai važiuosime. Nusistebėjo, kokia aš pozityvi. Pagavau, kad šiuo klausimu pasikeičiau. Seniau apgalvodavau visas įmanomas blogybes. O dabar net nepataisomi optimistai meksikiečiai stebisi mano pozityvu. Ir žinot ką? Artėjant prie jūros, liūtis baigėsi, dangus prašviesėjo. Pietavome paplūdimyje ir maudėmės Meksikos įlankoje. Prieš išvažiuojant buvome apdovanoti iš debesies išlindusiu saulėlydžiu.

Kampečę pasiekėme tamsoje. Spėjome apeiti mažą ir žavų jo centrą sausi. Kai užsukome į katedrą, pradėjo lyti. Išsikvietėme Marco iš viešbučio, kad privažiuotų mūsų pasiimti. Netoli, bet smagiau nesušlapti.

Vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų - Čičen Ica

Vakar pasakiau prakalbą - šiandien reiks taupyti laiką visokiems techniniams sustojimams, kad daugiau laiko skirtume lankomiems objektams. To reikia, kad spėtume į senotę (požeminį urvą). Juos gan anksti uždaro. Iki tol reikia nuvažiuoti iki Čičen Icos (apie 4 val.), aplankyti ją, papietauti ir pasiekti senotę. Laiko valdymas, taip sakant.

Pasirodo, grupės dauguma vakar buvo karaokės bare. Plėšė Juodą orchidėją taip, kad muzikos nesigirdėjo. Sakė ir ispaniškai kažin ką dainavo, tik su žodžiais nespėjo taigi, ryte groju savo subtilų grojaraštį, leisdama visiems pamiegoti. Tuo tarpu galvoju ir pieštuku rašausi į sąsiuvinį protmūšio klausimus. Žadėjau žinių patikrinimą kelionės pabaigoje. Autobusiuką sustabdo migracija - vaikinai su didžiuliais automatais. Ramūs, bet kažkaip nesinori daryti staigių judesių :) Patikrina du pasus (tik tiek prašė), pasižiūri antspaudus, užduoda porą klausimų ir palinki geros kelionės. Ilgiausiai truko durų uždarymas, nes galvojo, kad automatinės. Marco patenkintas sustojimu, nes per patikrinimo laiką spėjo nusipirkti naminio čili padažo iš gatvės pardavėjos.

Sustojome kavos. Po apsipirkimo keliaujame toliau. Į grojaraštį veržiasi Neliesk mano damos neliesk ir ir Robi Robi Robi šok iš medžio pas mane. Net nepajuntame, kaip pasiekiame Čičen Icą. Čia manyje visad kovoja du balsai. Vienas sako: pagailėk vargšų keliautojų, beprotiškas karštis, pavėsio tik kur nekur surandame, teritorija didžiulė, nekankink pasakojimais, juk visi mirtim vaduojasi. Kitas prieštarauja: žmonės atvažiavo pamatyti pasaulio stebuklo, sužinoti ir suprasti. Grįžę namo karščio neprisimins, išliks tai, ką papasakosi ir parodysi. Kažkokiu santykiu išlaviruoju tarp abiejų.

Maudynės požeminiame urve

Valgome švediško stalo restorane ir keliaujame maudytis senotėje - požeminiame urve. Jų pusiasalyje daugybė. Nemėgstu komercinių, kur per dieną atvyksta kelios dešimtys autobusų. Vežu į gilų majų kaimelį, kur senotė - tiesiai po centrine aikšte, ten maudosi tik vietiniai. Leidžiamės giliai į urvą, pasilaikydami už virvės. Pakeliui buvo užklupusi stipri liūtis, tad be mūsų senotėje svečiuojasi tik viena vietinių porelė. Jaučiu, kad grupei tai buvo dienos geriausias momentas - vėsaus vandens atgaiva po karštos dienos, paslaptingas ežeras urve, stalagtitai ir tai, kad esame čia beveik vieni. Vienas tai kitas keliautojas dėkoja. Kadangi senotė nekomercinė, tai ir tualeto tenka paieškoti. Iš ankstesnių vizitų žinau, kad galima pasinaudoti esančiu savivaldybės pastate. Mus pasitinkantys policininkai nusprendžia paprašyti po 5 pesus. Čekiukų, aišku, neduoda. Panašu, kad uždarbis išeis ant alaus. Keliautojai sako, kad policijoje dar nesisiojo :)

Grįžę į autobusiuką sužaidžiame protmūšį. Laimėtoją apdovanoju naujo dizaino Travel Planet kelionės krepšiu. Žmona džiaugiasi - bus į paplūdimį. Iki Karibų pakrantės kertame skersai per pusiasalį nauja autostrada per džiungles. Kelias labai monotoniškas. Galvojau parašysiu per tą laiką dienoraščio įrašą, bet užsikalbame su Marco ir Jaime - aptariame rimtas gyvenimo vertybes ir juokiamės iš kvailysčių. Į mūsų uždarą viešbučių zoną įtaikome iš antro karto, nes per vieną iš įvažiavimų mūsų autobusiuko neįleidžia. Paskutinėmis kelionės minutėmis paleidžiu specialiai jiems Andrea Bocelli "Time to say goodbye". Pasiekę viešbutį šiltai atsisveikiname su jais. Kiekvienas keliautojas apsikabina juos asmeniškai, o aš jaučiu, kad po kelių metų ieškojimų ir bandymų suradau savo tobulą Meksikos komandą.

Patarimai, kaip geriausiai pažinti actekų ir majų palikimą Meksikoje

• Pradėkite nuo Antropologijos muziejaus Meksike. Čia susipažinkite su kalendoriais, valdovų kapais, aukojimo ritualais ir simboliais – būtent juos vėliau pamatysite Teotihuakane ar Palenkėje. Be šio pasiruošimo piramidės virsta tik „gražiais akmenimis“.
• Teotihuakane būtinai eikite visą 3 km Mirties kelią pėsčiomis. Nepasiduokite gido pasiūlymui „pravažiuoti“. Tik ėjimas leidžia pajusti mastelį, ritualo kelią ir miesto struktūrą.
• Palenkę lankykite po pasiruošimo. Paskaitykite apie Pakalio kapą ir kodėl šis atradimas 1952 m. pakeitė visą majų archeologiją. Tada džiunglės ir griuvėsiai bus ne „vaizdas“, o gyva istorija, slepiama tūkstančius metų.

Kelionių į Meksiką maršrutai, su grupe arba individualūs