Tada dar nebuvau sutikęs visų tų nuostabių, draugiškų, atviros širdies žmonių, stebinančių savo naivumu ir sugebėjimu išgyventi vienoje sparčiausiai populiaciją auginančių pasaulio šalių. Po kelionės į Filipinus gamta nusipelno atskiro pasakojimo, geografija – kito, o spalvinga ir sudėtinga istorija – trečio. Tačiau šis – apie gamtos, geografijos ir istorijos suformuotą tautinį charakterį. Apie Filipinų žmones.
Taigi, kuo jie pasižymi, ką mėgsta, o ko vengia ar nepakenčia? Be jau minėto numylėto krepšinio, ten yra dar dvi sporto šakos. Veikiau – pusantros. Tai boksas, kur jų atstovas Manny Pacquiao yra laimėjęs titulus net penkiose svorio kategorijose. Tai – tikras tautos didvyris, kumščiais prasiskynęs kelią iš lūšnynų į šlovės olimpą, o vėliau išrinktas į parlamentą.
Kitas nacionalinis sportinės aistros objektas yra gaidžių peštynės, kurios valdo jų širdis ir plonina (o kartais ir papildo) pinigines. Tai – ištisa industrija, genetinių linijų mokslas ir kruvina pramoga, kuri dažnam vakariečiui kelia pasibjaurėjimą ir pyktį, bet Filipinuose tai – šventa šimtmečių tradicija.
Panašiai kaip karaokė, kuri kadaise ir buvo sugalvota šioje šalyje. Filipiniečiai gali iškęsti ir atleisti daug ką, tačiau čia viešint geriau nemėginti šmaikštauti apie to ar kito dainuotojo vokalinius sugebėjimus – tai gali baigtis blogai. Jie dainuoja daug ir noriai, nes dainavimas pagal melodiją iš seno ekrano – viena nedaugelio pramogų, kurią gali sau leisti daugybė žmonių šioje 105 milijonų gyvenamoje salų valstybėje. Turėdami progą prisijunkite – bus smagu, o po pasirodymo žaibiškai įgysite tuziną visai nesavanaudiškų ir linksmų plaučių draugužių.
Ko gero, bent keli jų pakvies paviešėti savo namuose, nes vaišingumu jie lenkia netgi šia savybe garsėjančius lietuvius. Apšokinės, aprodys, pavaišins, išlydės ir paprašys sugrįžti – tokie jau ten papročiai. Žinoma, Maniloje, Cebu ar kitame didmiestyje tai pasitaiko gerokai rečiau, bet kitur – tipiška.
Dar jie garsėja išradingumu, kurio poreikį diktuoja nesibaigiantis ko nors trūkumas. Trūksta pinigų vienam ar kitam buities reikalui, naujam rakandui – jie nemėto sugedusių daiktų taip kaip vakariečiai. Moka pataisyti, pritaikyti naujoms reikmėms. Arba patys pasigamina, jei reikia. Todėl sugedus automobiliui, čia niekas neskambina į pagalbos liniją. Gretimame kaime atsiras mechanikas, kuris išvaduos iš bėdos.
Jie tiki. Giliai ir nuoširdžiai. Nuo ispanų kolonistų laikų likusios senos bažnyčios pilnos tikrų, o ne popierinių katalikų. Kai gamta yra tokia dosni ir tuo pačiu gali būti neįtikėtinai negailestinga, suprantamas tas polinkis tikėti globėjiška valia ir aukštesnėmis galiomis. Tai reikia suprasti ir gerbti.
Jie laikosi tradicijų. Globaliame pasaulyje viskas jau atmiešta ir permaišyta, tačiau Filipinuose dar galima rasti autentiškų valgių, apdarų ir papročių. Iš dalies tai yra nulemta skurdo, kuris stabdo naujovių atėjimą ir senųjų papročių nunykimą. Padėtis pamažu keičiasi, tačiau nuošalesnėse salose galima išvysti labai keistų ritualų ir dar keistesnių patiekalų. Gal net ir paragauti.
Kas bus, tas bus. Bahala na. Tas jų fatalistinis posakis, regis, įaugęs į kraują. Šiandien šviečia saulė, mano lėkštėje gaivi žuvis su mangų padažu ir saldžiomis bulvėmis. Rytoj galbūt išsiverš ugnikalnis, namus nuneš taifūnas, todėl reikia džiaugtis tuo, ką turiu, o ne sukti galvą dėl to, ko negaliu pakeisti. Toks yra natūralus jų dvasinis būvis, kuriuo galim paaiškinti ne tik gerus, bet blogus reiškinius – toleranciją korupcijai, nuolankumą diktatoriams, prisitaikėliškumą valdžią turintiems.
Jie yra darbštūs. Gal ne visada efektyvūs, bet tikrai ne tingūs. Ne be reikalo kone pusė auklių ir namų šeimininkių JAV yra imigrantės iš Filipinų, o Saudo Arabijos, Kataro ir kitų regiono statybų aikštelėse nugaras lekia jų vyrai. Važiuodamas per salas regi daugybę laukuose, prie namų, aikštėse besidarbuojančių žmonių. Čia nėra tos kai kuriose kitose šalyse paplitusios „moterys dirba – vyrai kontempliuoja“ kultūros. Čia dirba visi. Ir svajoja išvykti dirbti į Ameriką, kur už triūsą moka daugiau.
Šeima ir bendruomenė – vienos svarbiausių tradicinių vertybių. Filipiniečiui nėra nieko svarbiau už šeimą, jos gerovę ir saugumą. Šalia – kita vertybė, artimasis sociumas. Tie ryšiai tarp giminaičių, kaimynų yra gerokai stipresni, nei vakariečių visuomenėje, todėl net didžiausių bėdų prislėgtas žmogus gali tikėtis paramos ir pagalbos, kol vėl atsistos ant kojų.
