Su nerimu laukiau savo pirmos kelionės į Balį - bijojau turistinės maišaties, bet jau pirma diena nenuvylė. Ši sala tikrai turi ypatingą aurą. Žalia gamta, ryžių terasos ir tūkstančiai šventyklėlių. Čia žmonės palaiko tikrai artimą ryšį su aukštesnėmis jėgomis. Bagušas mokino mane „jei turi problemų – mezgi ryšį su kosmosu, jei kas nors pyksta ant tavęs – šypsokis“.
Balis – tai „kerinti sala“, „paskutinis rojus“, viena iš pasaulinių romantinių svajonių. Taitis sužavėjo Gogeną savo grožiu, paplūdimiais ir tropiniu pietų jūrų klimatu. Indija viliojo keliautojus rytų paslaptimis ir induizmu. O Balio įvaizdis jungia abi šias vietas. Ramiojo vandenyno salos nuvilia turistus savo didelėmis kainomis, gan vakarietiška kultūra atėjusia per misionierišką veiklą ir tuo, kad veiklos čia tik poilsis ir kava (vietinis gėrimas iš augalų šaknų). Indijoje – tiesiog visko per daug ir kultūrinis šokas būna per didelis. O Balyje susijungia Ramusis vandenynas ir Azija – jis gana atviras, prieinamas ir nedidelis, jo kultūra lengviau suprantama turistui, tik ką nusileidusiame tarptautiniame oro uoste.
Balio salos magija
Tai iš tiesų nuostabi sala, pilna spalvų, kvapų ir garsų, pritrenkiančių atvykėlius taip pat kaip ir drėgnas karštas oras. Daugiau nei bet kurioje kitoje tropinėje saloje Balyje yra egzotikos ir egzotinių vietų. Toks įvaizdis tikrai buvo ne visada – dar XIX amžiuje olandai tvirtino, kad baliečiai yra žiaurūs laukiniai, tingūs ir nelinkę dirbti savo žemės. Vis dėlto tie patys olandai, siekdami, kad pasaulis užmirštų jų negailestingą salos užkariavimą, ėmė reklamuoti salą kaip turistinį objektą (1920 – 1930 metai). Ir labiausiai jie akcentavo kultūrą ir paprastą kaimo gyvenimą.
Taip staiga Balis tapo „Rojaus sala“, utopija, kur išėję į pensiją europiečiai galėjo iš naujo atrasti save ir dvasinę harmoniją. Toks Balio įvaizdis tiko net indams – pirmasis Indijos premjeras pavadino salą „pasaulio rytu“. Na, o charizmatiškasis demagogas Indonezijos prezidentas Sukarno (beje, jo motina buvo kilusi iš Balio) čia įsirengė sau rūmus ir organizavo meno festivalius. Taip pamažu 1960 – 1970 metais Balyje turizmas įgavo kitą apimtį – masines viešbučių ir apartamentų statybas. Bet reklamuojamas įvaizdis vis dar liko nepakitęs – „natūralusis ir tikrasis Balis, užmiršta viduramžių bendruomenė, kur saulėje įdegusios moterys vaikšto nuogos, niekas neskuba ir gyvena taikoje, kur nerūpestingi ir dvasingi gyventojai yra laimingi kaip tik įmanoma mirtingiesiems, o kiekvienas sutiktas yra šokėjas arba menininkas“.
Istorija
Bali saloje žmonės gyveno jau prieš 3000 metų. Užliejamose terasose čia buvo auginami ryžiai, išvystyta irigacinė (drėkinimo) sistema, vadinama subak. Balis buvo viena iš tankiausiai apgyvendintų vietų pasaulyje. XI a. induistinė Džava pradėjo daryti įtaką Bali – čia persikėlė dalis karališkos šeimos. Kai XIV a. pabaigoje subyrėjo Madžapahitų karalystė, jos diduomenė, šventikai, visa inteligentija ir menininkai persikėlė į Bali. Iš pradžių salą valdė vienas karalius, bet nuo XVII a. karalysčių daugėjo. Kiekvienam naujam karaliukui (kartais valdančiam 2-3 kaimus) reikėjo save įtvirtinti per meną. Tapyba, papuošalai, tekstilė, šešėlių teatras, šokis, muzika, gaidžių peštynės, kovos menai ir opiumo rūkymas – visa tai buvo kiekvienų rūmų neatskiriama dalis. Vis dėlto valdovais čia buvo tampama daugiau dėl asmeninių savybių, nei dėl paveldėjimo teisės, mat naujiems valdovams tekdavo konkuruoti su daugybe savo giminačių.
Pirmieji olandai čia pasirodė 1597 m., tačiau rimčiau skverbtis pradėjo tik XVIII a. Tai jiems sekėsi gana sunkiai, jie sulaukė aršaus pasipriešinimo, todėl sala buvo galutinai nukariauta tik 1906 m. Didelė dalis vietinių Bali radžų ir kitų inteligentų negalėjo susitaikyti su jiems gręsiančiu iškeldinimu, todėl, pagal garbės kodeksą, pasirinko savanorišką mirtį – puputana.
Europiečiai laikė baliečius žiauriais laukiniais - juk kas daugiau nei laukiniai gali pasirinkti savanorišką mirtį? Itin smerkiama buvo čia vykstanti prekyba vergais. O vergų Balyje netrūko – dėl daugybės tarpusavio karų, kuriuose paprasti valstiečiai būdavo priversti kariauti už savo valdovus ir patekti į nelaisvę. Vergove dažnai būdavo keičiamos ir mirties bausmės už padarytus nusikaltimus ar net už nesumokėtus mokesčius ir skolas. Na, o skolos dažnai susidarydavo dėl gaidžių peštynių statymų, kuriuos labai skatindavo rūmai.
Kai olandai ėmė reklamuoti Balį kaip atostogų vietą, reklamose buvo naudojami moterų nuogomis krūtinėmis ir vietinių menininkų paveikslai. Tai sala, kur kiekvienas yra menininkas – sakė jos. Tais laikais užtrukdavo apie 6 savaites norint pasiekti tokią atostogų vietą, pavyzdžiui iš JAV. Keliaudami turistai galėjo skaityti, kalbėti su kitais, jau buvusiais saloje, ar net išmokti kelis žodžius. Per tą laiką jie jau susikurdavo nemažai lūkesčių apie salą ir geru tonu tapo rašyti apie savo pirmąjį nusivylimą tik išlipus Bulelenge uoste. Ar tik ne dabar taip darome, smerkdami turizmo industrijos požymius saloje?
Pirmasis prabangus viešbutis Balyje buvo pastatytas 1925 m. (KPM Bali Hotel), jame buvo apsistojęs Č.Čaplinas ir kitos to meto žvaigždės. Europiečiai buvo tiesiog apsėsti idėjos keliauti į užsienį, o Balis jiems tapo viena romantiškiausių vietų pabėgti. 1930 metais Holivudas pastatė filmą „Kelias į Bali“ (Road to Bali), o National Geographic ir kiti žurnalai salą vadino „tropinė pasakų šalis“, „tikras rojus“, „palaiminta sala“, „dievų sala“, „meno ir religijos, šokių ir šventyklų sala“. Kiti lydintys Balio įvaizdžio žodžiai – harmonija ir bendruomeninis valstiečių gyvenimas.
Vis dėlto – turizmo mastai tais laikais dabar tik kelia juoką – 1930 metais per mėnesį čia atvykdavo apie šimtą turistų, na o prieš prasidedant II pasauliniam karui – net 250 per mėnesį.
