Yra vienas mitas, priskiriamas vos ne visoms šalims ne Vakarų Europoje. Ten keliauti yra nesaugu. Meksikoje ir Kolumbijoje pavojinga dėl narkotikų karų, Brazilijoje siaučia gaujos, musulmoniškuose kraštuose teroristai, Azijoje garantuotai apsinuodysi maistu, o dėl skurdo ten visi vagys, apie Afriką iš viso baisu pagalvoti - karai, ligos, nusikalstamumas.
2016 metų Kelionių ir turizmo ataskaita, rengiama Pasaulio ekonomikos forumo surangavo visas pasaulio šalis. Pirmame dvidešimtuke beveik jokių siurprizų – pirmauja Skandinavijos šalys. Tačiau pakapsčius giliau, net trys Afrikos šalys yra saugesnės už, pavyzdžiui, Didžiąją Britaniją – tai Marokas, Gana ir Ruanda. Ta pati Ruanda, kur prieš daugiau nei 20 metų genocido metu hutai išžudė daugiau nei milijoną tutsių, ir nuo to laiko Ruanda mūsų galvoje priskiriama prie draudžiamų zonų.
Kalbėdama apie tai, ar saugu keliauti į kurią nors šalį, visada paklausiu, ar jie eina naktį pasivaikščioti į stoties rajoną? Žinoma, kai kuriems žmonėms su saugumu niekada nebus susijęs patarimas bet kurio didmiesčio centre miegoti užsidarius langą, kad naktį kas per jį neįlystų patikrinti, ar kartais neatsivežei daugiau, nei reikia. Bet tai nereiškia, kad ten neverta keliauti ir kad kelionėje nepatirsite pačių geriausių įspūdžių.
Pati pirmoji mano suorganizuota kelionė grupei draugų buvo Meksika. Antrąją dieną norėjome aplankyti garsiąsias Teutichuakano Saulės ir Mėnulio piramides ir nusileidome į metro stotelę. Lonely Planet gide buvau perskaičiusi, kad čia gana dažnos vagystės, tad perspėjau kompaniją saugoti daiktus. Pati stovėjau tuščiame perone tvirtai apkabinusi nedidelę kuprinę. Girdėjosi atlekiantis traukinys, aplink išdygo minia žmonių ir visą mūsų aštuntuką tiesiog nešte įnešė į vagoną. Tada pasigirdo lietuviškas šūksnis „Vagys, lipame lauk“. Kažkokiu stebuklingu būdu visi išsivadavome iš spūsties ir likome vieni. Dviems kompanijos vyrukas nepasisekė, vienam iš krepšio, laisvai tabaluojančio ant pečių, ištraukė video kamerą, kitam iš kelnių kišenės – piniginę. Ar jie saugojo savo daiktus – tikrai ne. Vakare, klausydami mariačių meilės dainų ir plaudami liūdesį tekila, vyrai kalbėjo – nebenorim rizikuoti, skrisim į Kankuną ir atostogas leisime ten. Vis dėlto pavyko perkalbėti ir sekančią dieną, kaip ir buvo suplanuota, išsinuomavome dvi mašinas ir leidomės į dviejų savaičių kelią. Kelionėje buvo visko – pasiklydimų ir važiavimų priešinga eismo puse, užtvertų kelių prašant saldainių ir net avarija. Vis dėlto žmonės, iki tol ilsėdaviesi tik geruose viešbučiuose, įvertino tą kelionę, kaip geriausią savo gyvenime.
Ir dar viena istorija, tiesa nutikusi ne man, o mano kolegei. Istorija apie tai, kad labai dažnai į nesaugią situaciją pastatome save patys dėl begalinės baimės ir tų pačių mitų. Lankydamiesi Etiopijos pietuose, savo karingumu garsėjančioje mursių gentyje jie stebėjo situaciją, kaip kiti keliautojai, bijodami net išlipti iš automobilio bandė fotografuoti gentį per langus. Mursiai nemenkai įpyko, mat už savo portretines nuotraukas jie gauna pinigų iš turistų, o štai šie atvykėliai faktiškai bando juos apiplėšti. Pikti vyrukai, dažnas net ginkluotas Kalašnikovu purtė automobilį, o jame sėdintys gavo puikų patvirtinimą, kad keliauti čia itin pavojinga ir nurūko visu greičiu tolyn. Lietuviai išlipo, sumokėjo savo modeliams ir gali drąsiai sakyti, kad viskas buvo saugu.
Dar viena šalis pasaulyje turinti nesaugios titulą yra Iranas. Žodžiai asocijuojami su juo yra branduolinis ginklas, sankcijos ir ribojančios taisyklės. Tačiau nė vieno sakinio apie tai neišgirsite iš žmogaus, keliavusio po šią šalį. Iraniečių svetingumas ir draugiškumas tikriausiai pirmauja pasaulyje ir vienintelė problema, kurią galite patirti – nebus pakankamai laiko pabendrauti su visais norinčiais. Moterims vaikščioti šaliu pridengus plaukus patinka net labiau, nei kur paplūdimyje prisiderinti prie mažus bikinius dėvinčių puikių figūrų. Kelionė į Iraną taip pat puikiai tinka visiems norintiems, bet nesiryžtantiems mesti gerti. Dvi savaitės detoksikacijos gali būti jūsų naujo gyvenimo pradžia, jei galvosite ne apie apribojimus, o apie naujas patirtis.
Viena gausiausiai mitais apipintų šalių yra Indija. Pagrindiniai yra net keli – tu būtinai suviduriuosi ir nušvisi (būtent ta eilės tvarka viskas ir vyksta). O jei esi moteris – tai tada dar ir išprievartaus.
Higienos trūkumas yra vienas didžiausių baubų keliaujant. Bet mano tvirtu įsitikinimu, labai daug kas priklauso nuo jūsų organizmo - kai kurie keliautojai ragauja viską, per daug nesisaugo ir neturi jokių nesmagumų, o kiti - suriečiami vos nusileidus, dar nespėjus nieko nė į burną paimti. Be abejo, reikia nepamiršti plauti rankas, žiūrėti ką geriate, o pagrindinė taisyklė renkantis maistą - eikite paskui minią. Jei vietiniai vengia tam tikro gatvės pardavėjo ar kurio restorano, ir jūs taip darykite. O jei turite jautrų skrandį – nereikia kaltės suversti vien aplinkai. Į kelionės pabaigą Indijoje ragaudavome perkamus vaisius – vaje, neplautus! – ir nieko. Šalis mums tiko.
Kartą Svamio Brahmdev paklausė, kodėl Indija yra laikoma dvasingiausia šalimi pasaulyje. "Taip yra dėl to, kad čia gali rasti didžiausias priešingybes - tamsą bei degradaciją ir šviesą bei grožį. Indija yra pasaulio siela." - atsakė jis. Dažniausiai dvasingumo ieškantys vakariečiai į Indiją atvyksta su konkrečiu tikslu, pas konkretų mokytoją, į konkretų ašramą. Ten jie patenka tarsi į saugų burbulą - yra atribojami nuo išorinio pasaulio ir įvykių. Gal ir drąsiai čia pasakysiu, bet apie dvasingumą ir jogos filosofiją galite išmokti daugiau bekeliaudami po šalį, nei būdami ašrame. Į vieną tokį buvau užsukusi iš smalsumo ir labiausiai jame pribloškęs dalykas buvo tie patys vakariečiai baltais drabužiais, vaikštantys su kvailokomis meiliomis šypsenomis ir dideliu noru visus apglėbti.
Na, ir grįžtant prie tamsiosios išprievartavimų temos - viena iš galimų prievartos priežasčių galėtų būti pakitusi socialinė situacija Indijoje. Pastaraisiais dešimtmečiais šalyje pradėjo sparčiai formuotis vidurinysis visuomenės sluoksnis, kuriam priklausančios, gerą išsilavinimą turinčios moterys skinasi kelią į karjerą ir jau dabar užima tam tikrą aukštesnę padėtį Indijos visuomenėje. Būtent ši situacija kelia nepasitenkinimą tarp neišsilavinusių vyrų, atkeliavusių į didesnius miestus iš įvairių provincijų, kurie gyvena visuomenėje nusistovėjusiais tradiciniais moters įvaizdžiais. Būtent ši socialinė kaita, kurioje moteris įgauna aukštesnę padėtį, sukelia trintį bei nepasitenkinimą iš vyrų pusės, kuris ir skatina agresiją, siekį atsikovoti vietą visuomenėje, dominuoti. Tai jokiu būdu nepateisina, bet padeda suprasti, kodėl viskas vyksta taip.
Tiek man, tiek daugumai keliaujančių ar gyvenančių vakariečių moterų Indijoje yra saugu. Galbūt tave apvogs su plačiausia šypsena veide, tačiau agresijos nepajusi. Svarbiausia reikia laikytis vietinių taisyklių – vengti iššaukiančios aprangos ir elgesio.
Na, bet apie vieną šalį pasaulyje mes tikrai drąsiai galime sakyti - Japonija yra moderni šalis. Jei modernios šalies etalonu laikytume greituosius traukinius ir viską išmanančius unitazus – tada taip. Japonija lygiai taip pat yra gilių tradicijų šalis, sunkiai priimanti naujoves, tad modernumo mitas labai paprastai sugriaunamas, kai daugumoje vietų tenka atsiskaityti tik grynais, o mažesni miesteliai atrodo lyg prieš šimtą metų. Mano draugė, studijavusi provincijoje ilgai negalėjo susitaikyti su taisykle, kad jos, studentės, neišleisdavo miestan be grupioko palydos.
Toliau keliaujam po Aziją ir įsivaizduojame Kiniją su giliais istoriniais turtais, šimtmečių paveldu, na ir, žinoma, daug pigių prekių. Dauguma žmonių atvykę į Kiniją nustemba - Pekinas, Šanchajus ir kiti didieji Kinijos miestai žėri naujausios architektūros šedevrais. Dangų remiantys stikliniai pastatai tamsoje žavi įspūdingu apšvietimu. Gatvėse švaru - dviračių ir motorolerių beveik nematyti, tačiau naujų prabangių automobilių: bentlių, ferarių, lambordžinių - apstu. Centrinėse miestų gatvėse milžiniškos daugiaaukštės prabangos prekių parduotuvės viliojančios įsigyti Gucci, Chanel ir kitų garsių vardų prekių. Kainos gerokai didesnės negu Europoje, o pirkėjų netrūksta. Taip, čia apsipirkti sau gali leisti nedidelė Kinijos gyventojų dalis, tačiau tie keli procentai nuo pusantro milijardo gyventojų šiandien sudaro didžiausią prabangos prekių vartotojų dalį visame pasaulyje. Žengę vos porą žingsnių į šalį, įsispaudę į vieną kurią nors siaurą gatvelę, kurioje vis dar gyvas bendruomeninis gyvenimas, rasite gatvėje sėdinčius senolius lošiančius kiniškais šachmatais, mažas kavinukes, čia pat gatvelėje ant anglių kepančias ir pardavinėjančias mėsos vėrinukus, vėjyje pakabintus džiūti apatinius ir tvarką prižiūrinčius draugovininkus raudonais raiščiais ant rankų. Tačiau norint atrasti nuosekliai nykstančius senosios Kinijos likučius - reikia pasistengti. Kinai, atrodo, nevertina senųjų pastatų grožio ir mieliau jums parodys praeitą dešimtmetį pastatytą blizgantį pastatą, o senuosius apgriuvusius Pekino hutongus (senamiesčio gyvenamuosius kvartalus) sulygins su žeme.
Jei kas atliktų tyrimą, kurioje šalyje gyvena laimingiausi žmonės, net neabejoju, kad dažniausiai būtų minimas Butanas. Daugelis žino, kad jie turi net specialią Laimės ministeriją besirūpinančia savo piliečių gerove. Mes pasiryžę tikėti tuo, kuo labai norime. Kelionė Butane nebus tokia, kaip kitose šalyse. Čia vyriausybė yra nustačiusi „dienos mokestį“, kurį sumoka kiekvienas, priklausomai nuo pageidaujamo viešbučių lygio ir grupės dydžio. Savarankiškai čia nepakeliausi, ir nors nėra tokios griežtos kontrolės, kaip Šiaurės Korėjoje, kur net fotografuoti tuščių parduotuvių lentynų negalima, bet Butane turėsite galimybę susitikti su Laimės ministerijos atstovu, kuris maloniai paaiškins kas ir kaip. Tikrai nenoriu pasakyti, kad butaniečiai nelaimingi – tos paprastos laimės rasite bet kurioje varganoje šalyje, skaitysite ją šypsenose ir atvirose akyse. Tik tas primygtinis ministerijos pasakojimas palieka neskanų prieskonį.
Kažkada Indonezijos turizmo ministras svajojo apie Holivudinį filmą, kuris galėtų pritraukti daugiau turistų į Balio salą. Pasirodžius Elizabeth Gilbert knygai ir Juliai Roberts suvaidinus to paties pavadinimo filme, Balį užplūdo savęs ir tikrosios meilės ieškančios moterys. Kai yra paklausa, yra ir pasiūla. Vietiniai šamanai (vadinami oranbitarais) susibūrė į Baltosios magijos kaimelį (White Magic Village), kur už nustatytą kainą gali išburti jums ateitį ir pasakyti, kiek šansų bus pakliūti po žavingo nepažįstamojo ratais ir surasti amžiną meilę. Balyje tikrai daug jogos centrų, įvairių dvasingumo kursų ir mokytojų, bet ar tai padaro salą išskirtine? Balyje buvau tris kartus ir nuoširdžiai sakau, kad jos ore tvyro kažkas, kas traukia grįžti atgal. Bet tikrai ne visi tai užuodžia, nes nėra universalių vaistų ir nėra to, kas patiktų visiems.
Beje, toks Balio įvaizdis tikrai buvo ne visada – dar XIX amžiuje olandai tvirtino, kad baliečiai yra žiaurūs laukiniai, tingūs ir nelinkę dirbti savo žemės. Vis dėlto tie patys olandai, siekdami, kad pasaulis užmirštų jų negailestingą salos užkariavimą, ėmė reklamuoti salą kaip turistinį objektą (1920 – 1930 metai). Ir labiausiai jie akcentavo kultūrą ir paprastą kaimo gyvenimą. Taip staiga Balis tapo „Rojaus sala“, utopija, kur išėję į pensiją europiečiai galėjo iš naujo atrasti save ir dvasinę harmoniją. Sala, kur saulėje įdegusios moterys vaikšto nuogos, niekas neskuba ir gyvena taikoje, kur nerūpestingi ir dvasingi gyventojai yra laimingi kaip tik įmanoma mirtingiesiems, o kiekvienas sutiktas yra šokėjas arba menininkas.
Bet jei ir jums Balis neišvengiamai pasirodys panašus į rojų, ko gero, nustebsite sužinoję, kad šios salos gyventojų kalboje tokio žodžio išvis nėra. Rojus Balio gyventojams yra natūrali jų gyvenimo dalis ir jie neturi dar vieno žodžio jam įvardyti, kaip ir žuvys greičiausiai neturėtų atskiro žodžio vandeniui aplink save pavadinti.
Keliaukime toliau. Manęs kartais klausia - o ką gi tu toje Afrikoje randi, juk ten skurdas, smėlis, na, gal dar žvėrių yra, bet negi neatsibosta į juos žiūrėti? Turiu vieną paaiškinimą - matyt mane traukia prie ištakų. Juk mes visi kažkada seniai seniai išėjome iš Afrikos ir patraukėme naujų geresnių namų ieškoti. Ir tikrai negalima sakyti, kad pirmykščiai žmonės išėjo ir civilizaciją kūrė kitur. Puikiai žinome Egipto istorinius lobius, bet derėtų prisiminti ir senąją Etiopijos civilizaciją, ne tik tapusią viena pirmųjų valstybių priėmusių krikščionybę, bet ir sukūrusią unikalias į žemės uolas įkaltas Lalibelos bažnyčias. Senovės paminklų Afrikoje rasite tikriausiai daugiau, nei keliaudami po JAV ar Kanadą.
Beje, o žvėris stebėti tikrai neatsibosta. Dar nė karto nesu mačiusi keliautojų, kurie plotų katučių ir nuoširdžiai vaikiškai džiaugtųsi pamatę kokį architektūros paminklą, tegul ir tikrai stebuklingą. O Afrikoje pamačius liūtą, dramblį ar mažutę surikatą – to džiaugsmo būna visada. Pasaulyje tikrai nedaug yra likę vietų, kur gali pasijusti atradėju, ateiti ten, kur dar prieš tai nebuvo žengusi kito keliautojo koja, o laukinėje gamtoje kiekvienas momentas yra pirmasis. Net jei keliauji Kriugerio parke (Pietų Afrikos respublika), kurį dažnas pavadina autostrada dėl gausybės išasfaltuotų kelių. Tegul prie didelės liūtų šeimynos greitai susirenka keliolika džipų (žinios ir savanoje sklinda greitai), bet ir apvažiavę visus parko kelius ir žvalgydamiesi į abi puses po 100 metrų, sugebėsite apžiūrėti tik 2 procentus teritorijos.
Mitai apie konkrečias šalis labai gajūs, bet liūdniausia tai, kad daugeliui keliautojų nepavyksta tapti mitų laužytojais.
Straipsnis buvo publikuotas "Užkalnio" žurnale Nr 3, 2017 kovą.
