Mirusiųjų diena. Iš kelionės vadovo dienoraščio, Meksika.

Straipsnio autorė: Aistė Borjas, kelionių vadovė Meksikoje ir ne tik.

Mirusiųjų diena (Meksika) - viena ryškiausių patirčių

Kaip Meksika ir mes ruošiamės Mirusiųjų dienai

Rasti geresnį viešbutį Mirusiųjų dienai - didelė problema. Ir nesvarbu kokiame Meksikos mieste esi. Užsakinėju prieš dešimt mėnesių ir vis tiek tenka trypčioti laukiančiųjų sąrašuose. Ankstesniais metais apsistodavome fainame, bet iki centro reikėdavo važiuoti. Šiemet pavyko gauti gana centrinėje lokacijoje, bet viešbutis toks beveidis ir bedvasis. Galvoju, kad geriau buvo anas. Gal reikia jau dabar rezervuoti viešbutį kitiems metams. Gal pastangos bus labiau įvertintos, jei tai darysiu paryčiais?

Rūpesčius išsklaido beįsibėgėjanti diena. Ryte debesuota. Iš pradžių su šortais vėsoka, bet dieną žada 27-is. Važiuojame į Monte Albaną. Tai - mėgstamiausia mano archeologinė vietovė šiame maršrute. Ji jaukesnė už Teotihuakaną ar Čičen Icą, mažesni lankytojų srautai, o vaizdai - nuostabūs. Miestą apie 600 m.pr.Kr. įkūrusi zapotekų tauta. Tiesiog nupjovė viso kalno keterą, kad ant viršūnės pastatytų savo miestą, iš kurio galėjo kontroliuoti devynis aplinkinius slėnius. Vaizdas į griuvėsius ir į kalnų apsuptą Oachakos miestą vertas milijono.

Baigiame prieš vidurdienį ir judame apžiūrėti miesto. Pakeliui pasakoju apie Mirusiųjų dienos tradicijas, kuo ji panaši, ir kuo skiriasi nuo mūsiškų Vėlinių. Dauguma grupės moterų nori gražuolės skeletės Katrinos makiažo. Su Jaime pasigauname aikštės visažistą ir suderiname, kad atvažiuotų į viešbutį mūsų dažyti. Suderiname kainą, laiką ir žmonių kiekį.

Pažindinamės su miestu vidurdienio kaitroje, pasižiūriu į nugeibusius nuo karščio keliautojų veidus ir suprantu - kolonijinės architektūros tamkart užteks, o su šventinėmis dekoracijomis susipažinsime vakare. Girdisi raktiniai žodžiai "valgyti" ir "šalto alaus". Užsukame į šokolado fabriką, apžiūrime kakavos burbuoles, ragaujame pupeles, šokolado masę.

Pietūs turguje

Pietų metas. Prieš tai siūliau grupei du variantus - pietaujame restorane arba einame į Oachakos maisto turgų ir valgome kaip vietiniai. Dauguma nori autentikos. Visgi, pora keliautojų prisibijo pilvo reikalų. Vienas pasiūlo kompromisą - paskirkime laisvą laiką ir skirstomės. Taip ir padarėme. Dauguma nuėjome į turgų. Vingiuodami tarp skrudintų žiogų ir duonos, su įkeptais šventųjų atvaizdais, skynėmės kelią link maisto zonos. Ten pilna valgymo stalų, pardavėjos kviečia praeivius valgyti, visų spalvų žmones meiliai vadindamos šviesiaplaukiais. Tik pora prekystalių prekiauja alumi, kas grupei labai svarbu šią kaitrią popietę. Užsisakome tlayudas - dideles traškias kukurūzų tortilijas, užkrautas pupelių tyre, salotomis, plėšomu Oachakos sūriu ir pasirinkta mėsa, o vegetariškos - su grybais ir moliūgų žiedais (vietinis dekikatesas). Rankų plautis nėra kur, tai naudojame dezinfektantą. Jonas sako, kad tai - geriausi šios kelionės pietūs, o jo žmona Marytė (vardai pakeisti) kviečia po visko pas save į kambarį atlikti dezinfekciją namų gamybos pelyno užpiltine.

Grįžtame į viešbutį pasislėpti nuo kaitros. Vieni ilsėsis, kitos darysis šventinį makiažą. Surikiuoju laiko intervalus damų makiažui ir randu du savanorius pasimti vakar įsigytų "vaistukų". Grįžusi į kambarį, rašau visažistui. Čia juk Meksika, laikas vietiniams eina kitaip nei mums, o ir susitarimai šakėmis ant vandens parašyti gali lengvai nuplaukti, tad reikia kelis kartus sutvirtinti ir pertvirtinti. Ta proga dar kartą sutvirtinu su señora Imelda rytojaus pietus su vaizdu į Ramųjį vandenyną ir paraginu užsipirkti alaus, nes tikrai paklausa bus. Vaikinas atvyksta 15 min anksčiau, o makiažą man daro ilgiau nei planuota. Pastumiu vakarykštį išėjimą 30min vėliau, kad visas spėtų gražiai išdažyti.

Keliaujame į kapines švęsti

Išsipiešusios ir su karūnomis keliaujame į fiestą. Išdalinu ant kaklo pakabinamų bambukinių taurelių. Tokiomis pasipuošti meksikietiškoje fiestoje praktiška - nepamesi ir praeiviai vieni kitiems jas pripildo. Atvykusi supratau, kad pusvalandžio pavėlinimas labai pasiteisino. Pataikome tiesiai į šventinį paradą. Nesibaigianti eilė orkestrų, dekoruotų skeletų, gražuolių ir balsuoklių, šokančių gaisrininkų, studentų ir pensininkų kolektyvų. Žiūrime išsižioję apie valandą. O aš laiminga, nes per trejus metus karnavalas pats įspūdingiausias. Vyksta gyvenimo ir mirties orgija. Vėliau keliavome pėsčiųjų gatvėmis, per turgus į centrinę aikštę. Vienai keliautojai bėdelė su nugara, sunku eiti, o teks grįžti visą kelią, nes eismas visur uždarytas, autobusas neprivažiuos. Variantų nėra daug, tad pasodiname tiesiog aikštėje ant bortelio. Paprašau Jaimes patikrinti aplinkinius ir barus ir stebuklas - jis rado laisvų vietų! Su pailsėjimu pareiname iki autobuso.

- Paskutinė stotelė - kapinės, - pranešu.
- Ar turime kastuvus, - klausia, - ir ar visas šitas kamštis važiuoja į kapines, - juokiasi.
Galvoju sau - jūs nežinote, kas jūsų laukia. (Tai juk Meksika!)

Į kapines einame dar glaudžiau susispaudę minioje. Jaime veda grupę, o aš saugau, kad galiorka nepasimestų. Prie kapinių įrengtas atrakcionų parkas vaikams, alkoholio ir šviečiančių kiniškų ragų kioskeliai. Prie pat įėjimo stovi didžiausia scena, vyksta koncertas. Dainininkas sako - ir tie, kurie guli, mėgo linksmintis.

Kapinėse sausakimša. Šeimos su vaikais ir senoliais sėdi ant kapų, dalinasi maistu, pilsto gėrimus. Ant kapų sutinkame ne tik mariačius, bet ir visą orkestrą su šokėjais tarp kapų. Jaime šokdina mūsų grupės damas.

Išėję pametame vairuotoją. Nėra kur parkuotis prie kapinių, nežinome, kur išvažiavo ir panašu, kad neturi ryšio. Grupė nesiskundžia, stebi kelių policijos reguliuojamus tuntus persirengusių pėsčiųjų, traukiančių link kapinių. Linguoja galvom, sako - mums netelpa galvoje.

- Aiste, ačiū už šitą šventę, - dėkoja Onutė. Ryšys pas vairuotoją protarpiais atsiranda ir kažkaip pavyksta jį surasti. Grįžtame po vidurnakčio. Gaila valytis makiažą. Sunaudoju pusę pakelio drėgnų servetėlių ir jau laukiu kitų metų.

Kelionių į Meksiką maršrutai, su grupe arba individualūs