Omanas – šalis, kurioje jautiesi svečiu

Straipsnio autorė: Gabrielė Štaraitė, kuri Omaną pamatė keliautojos akimis.

Omanas: praktinė ir gyva keliautojos patirtis

Omanas – tai Arabijos pusiasalio pietryčiuose esantis sultonatas, kuris keliautoją pasitinka be triukšmo ir be noro įrodyti, kad yra įspūdingesnis už kaimynus. Šalis ribojasi su Jungtiniais Arabų Emyratais, Saudo Arabija ir Jemenu, jos krantus skalauja Arabijos jūra ir Omano įlanka. Gyventojų čia apie 4,5 milijono, oficiali kalba – arabų, bet anglų kalba kasdienėse situacijose suprantama plačiai. Valiuta – Omano rialas, o valstybės santvarka – monarchija. Didžioji dalis gyventojų išpažįsta ibaditų islamą – santūrią, taikią islamo kryptį, kuri labai jaučiasi kasdienėje kultūroje.

Tai viena saugiausių regiono šalių, ir šis faktas nėra tik reklaminė frazė. Saugumas čia juntamas kasdienėje buityje – nuo važiavimo keliais iki bendravimo turguose. Tai leidžia keliauti be nuolatinės įtampos, kuri kai kuriose kitose Artimųjų Rytų šalyse vis dar jaučiama.

Į Omaną dažnas atvyksta be lūkesčių, nes socialiniai tinklai jų dar tiesiog nesukūrė. Vis dėlto, tai viena iš nedaugelio Arabijos pusiasalio šalių, į kurią norisi važiuoti – gal dėl ramybės reputacijos, gal dėl to, kad apie ją žinai mažai. Istoriškai Omanas buvo jūrinė valstybė, valdžiusi teritorijas Rytų Afrikoje ir Indijos vandenyno pakrantėse, dalyvavusi ir vergų prekyboje. Vėliau šalis ilgai kentėjo nuo vidinių konfliktų, kol XX amžiaus antroje pusėje, valdant sultonui Kabusui bin Saidui, buvo pradėtas nuoseklus modernizacijos etapas.

Santūri sostinė ir sąmoningai pasirinkta architektūra

Sostinė Maskatas iš karto nustato toną visai kelionei. Čia nėra dangoraižių, stiklo bokštų ar architektūrinių lenktynių su kaimynais. Miestas baltas, ištįsęs, labiau primenantis gyvenamųjų rajonų virtinę tarp kalnų ir jūros nei klasikinį didmiestį.

Tai sąmoningas sprendimas, priimtas valdant sultonui Kabusui bin Saidui. Jis ribojo pastatų aukštį, siekdamas neužgožti kalnų ir išsaugoti tradicinį urbanistinį vaizdą. Dėl to Maskatas gal nesužavės pirmą minutę, bet kuo ilgiau jame būni, tuo labiau imi vertinti tą ramybę ir proporciją.

Vis dėlto, Maskate yra dvi įspūdingos vietos, nenusileidžiančios pasaulio architektūros šedevrams. Karališkieji operos rūmai Maskate dažnai nustebina tuos, kurie Omane tikisi arba visiško asketiškumo, arba Dubajaus tipo blizgesio. Pastatas monumentalus, bet santūrus, baltas, pastatytas laikantis tradicinių proporcijų. Viduje – labai aukšto lygio erdvė, kurioje dera akmuo, medis ir subtilios detalės. Net jei nepatenki į koncertą ar operą, verta užsukti į ekskursiją: ji padeda suprasti, kad Omanas kultūrą suvokia kaip ilgalaikę investiciją.

Sultono Kabuso Didžioji mečetė – viena svarbiausių Maskato vietų ir bene stipriausias pirmasis susitikimas su Omano religine kultūra. Tai ne tik maldos vieta, bet ir sąmoningai atverta erdvė ne musulmonams, kas regione vis dar nėra savaime suprantama.

Mečetė talpina dešimtis tūkstančių maldininkų, bet svarbiausia ne mastelis, o pojūtis. Viduje viskas sukurta taip, kad skatintų ne stebėti, o nurimti. Marmuras, šviesa, proporcijos – subtilu ir stipru.

Lankytojams svarbu žinoti keletą dalykų. Apranga turi būti itin santūri: dengtos rankos, kojos, moterims – galva. Tačiau visa tai priimama ramiai, be kontrolės jausmo. Jei kas nors netinka, darbuotojai padeda, o ne bara. Mečetė atvira tik tam tikromis valandomis, todėl planuojant Maskato dieną verta tai įsivertinti iš anksto.

Keliai, automobilis ir miestų logika

Omane automobilis yra būtinybė. Viešasis transportas menkai išvystytas, o įdomiausios vietos dažnai yra toli viena nuo kitos. Keliai puikūs, platūs, sukurti taip, lyg transporto srautai dar tik ateitų. Tiesa, vietinis „išradimas“ – gulinčių policininkų gausa – reikalauja budrumo, ypač važiuojant naktį. Dar viena savybė, kuri iš pradžių stebina, – keliai, kertantys upių vagas. Per liūtis jie trumpam užliejami, bet tiltai čia neskubami statyti: pastatomi įspėjamieji ženklai ir palaukiama, kol vanduo nuslūgs.

Už sostinės ribų Omano miestai dažnai neturi aiškaus „centro“, kaip mes jį suprantame. Jie susideda iš kelių pagrindinių elementų: mečetės, turgaus, smulkių parduotuvių, siuvyklų.

Vienas iš ryškesnių istorinių miestų – Nizva, dažnai vadinamas Omano kultūros širdimi. Čia fortas, senamiestis ir turgus yra ne turistinė dekoracija, o gyvos kasdienybės dalis. Penktadienio gyvulių turgus skirtas vietiniams, ne žiūrovams. Pardavėjai neskuba, nešaukia, dažniau pasiūlo datulių ar kavos nei kainą.

O Nizvos fortas yra viena tų vietų, kur Omano istorija pasidaro apčiuopiama. Fortai Omane buvo skiti ne tik gynybai nuo vidinių ir išorinių priešų, jie kontroliavo vandens šaltinius, prekybos kelius ir slėnius. Viduje išlikusios spąstų sistemos, šuliniai, atskiros erdvės moterims ir vyrams leidžia suvokti, kaip buvo organizuojamas gyvenimas nuolatinės įtampos sąlygomis. Omanas apskritai išsiskiria neįtikėtinu fortų tankiu. Šalyje jų yra daugiau nei 500 – viena didžiausių fortifikacinių statinių koncentracijų pasaulyje.

O keliautojui čia smagu ir dėl to, kad Nizvos forto masyvus apvalus bokštas, storos sienos ir siauri praėjimai yra labia fotogeniški. Jei norite gražių nuotraukų, įveskite Instagrame #nizwafort ir pamatysite geriausius fotografijos rakursus ir idėjas.

Dykumos svetingumas ir Omano vandens logika

Dykuma Omane prasideda staiga. Kartais užtenka kelių šimtų metrų nuo miestelio, ir jau esi tarp kopų. Ji gyva, naudojama, ryški. Omano smėlynai yra vieni jauniausių regione. Mokslininkai skaičiuoja, kad didžioji dalis kopų susiformavo per paskutinius kelis tūkstančius metų, nuolat judėdamos ir keisdamos formą priklausomai nuo vėjo krypties. Čia gyvena šimtai augalų bei gyvūnų rūšių, prisitaikiusių prie ekstremalių sąlygų – nuo naktinių driežų iki vabzdžių, kurie drėgmę renka tiesiog iš oro.

Dar vienas svarbus faktas – dykuma Omane nėra izoliuota zona: ji šimtmečius buvo prekybos ir migracijos koridorius, jungęs pakrantę su šalies vidumi, todėl ir šiandien ji suvokiama ne kaip riba, o kaip kelias. Ir beduinų svetingumas čia labai tiesioginis. Kvietimas į palapinę nėra  turistinis triukas, o tikras socialinis gestas. Ne visada lengva priimti tokius kvietimus, bet verta žinoti, kad jie kyla iš nuoširdaus noro bendrauti, o ne kažką parduoti.

Vadės Omane – tai ne lankytini objektai, o procesai. Didžiąją metų dalį jos sausos, o po lietaus staiga atgyja. Kai kuriose susiformuoja natūralūs baseinai, kuriuose maudosi vietiniai ir keliautojai. Kitose vandens gali nebūti visai, ir tai reikia priimti ramiai. Planuojant kelionę verta pasidomėti sezonais, bet taip pat nusiteikti, kad ne viskas bus taip, kaip nuotraukose. Būtent tas nenuspėjamumas ir daro vadės įdomias – jos reikalauja laiko, ėjimo pėsčiomis, kartais ir apsisukimo atgal.

Kvapai, smilkalai ir kasdienės keistenybės

Frankincensas Omane – ne egzotika, o kasdienybė. Smilkalai deginami namuose, parduotuvėse, mečetėse. Kvapas lydi nuolat, bet nevargina. Tai viena iš tų detalių, kurios formuoja šalies atmosferą. Kaip ir ant Omano vyrų tradicinio balto drabužio – dišdašos – krūtinės kabantis nedidelis kutas. Jis nėra dekoracija vien dėl grožio. Šis kutas specialiai kvėpinamas ir atlieka labai konkrečią funkciją – tai tarsi judantis kvapo nešėjas.

Prieš išeidami iš namų vyrai į kutą įtrina arba užpurškia frankincenso, rožių vandens ar kvepalų aliejaus. Judant, vaikštant ar sveikinantis, kvapas subtiliai sklinda aplink, bet niekada nebūna agresyvus. Šis kutas turi ir praktinę kilmę. Anksčiau jis buvo naudojamas kaip nedidelė „servetėlė“ rankoms ar veidui, bet laikui bėgant tapo labiau simboline detale. Omane kvepėti reiškia būti tvarkingam, pagarbiu ir pasiruošusiam bendrauti.

Ši tradicija persikelia ir į šiuolaikinę kultūrą. Amouage kvepalai nėra tik prabangus prekės ženklas – tai bandymas šiuolaikiškai pratęsti seną Omano kvapų istoriją. Net jei kvepalai ne jūsų tema, pats požiūris į kvapą kaip kultūros dalį čia labai iškalbingas.

Maistas, kava ir pagarba

Omano virtuvė paprasta, soti, be perteklinių prieskonių. Dažnai valgomi ryžių ir mėsos patiekalai, tarp jų ir kupranugarių mėsa. Skonio prasme ji švelni, o emocine prasme – kiek prieštaringa, ypač kai visą savaitę matai tuos pačius gyvūnus pakelėse.

Ypatinga vieta tenka kavai. Omanietiška kava geriama be cukraus, su kardamonu, visada patiekiama su datulėmis. Tai ne gėrimas skubėjimui, o socialinis ritualas. Atsisakyti kavos – beveik nemandagu.

Didžioji dalis omaniečių išpažįsta ibaditų islamą. Tai labai juntama kasdienybėje. Čia mažai agresijos, daugiau vidinės drausmės. Žmonės smalsūs, bet neįkyrūs, linkę padėti be lūkesčio gauti kažką mainais. Keliautojui svarbiausia – pagarba. Apranga turėtų būti santūri, ypač viešose vietose. Alkoholis prieinamas tik tam tikrose vietose, o viešas vartojimas laikomas nepagarba. Laikantis šių paprastų taisyklių, Omanas atsiveria labai draugiškai.

Omanas skirtas tiems keliautojams, kurie nori stebėti, važiuoti, sustoti ir pabūti. Dabar yra tas laikas, kai Omanas jau patogus, bet dar neišnaudotas. Ir tai – reta kombinacija.

Kelionių į Omaną maršrutai