Omanas. Svečiuose pas žiląjį sultoną

Blogas

Dvi vieno medžio šakos

Gerai, kad ši seniausia nepriklausoma arabų valstybė turi labai ryškų ir plačiai žinomą kaimyną – Jungtinius Arabų Emyratus. Abi turtingos, išpažįsta islamą, turi gausių gamtos išteklių. Tačiau čia panašumai ir baigiasi, nes tokių skirtingų kaimynų pasaulyje nedažnai pasitaiko. JAE – dangoraižių blizgesys, pabrėžtinai demonstruojama prabanga. Toks Artimųjų Rytų Las Vegaso ir Singapūro hibridas.

O štai Omanas pasuko kitu keliu. Senosios tradicijos, neaukšti namai, puoselėjama arabiška kultūra. Įdomūs ne tik jo miestai: nuostabi gamta kur kas įvairesnė, nei kaimyninės šalies. Apgaubęs Saudo Arabijos pusiasalio apačią, šis sultonatas driekiasi daugiau nei du tūkstančius kilometrų palei vandenyną. Pietvakariuose ribojasi su Jemenu, o šiaurėje – su JAE ir Saudo Arabija. Gyventojų turi panašiai kaip Lietuva – apie tris milijonus, tik iš jų trečdalis yra iš užjūrių atplaukę darbininkai ir tarnai. Šalis turtinga naftos, tačiau savo ateitį sieja su turizmu, nes kasmet į šią saugiausią regiono valstybę atvyksta vis daugiau svečių.

Į kaimyninį Jemeną dėl savaime suprantamų priežasčių dabar užsuka tik specifinių poreikių turintys turistai. Kita kaimynė – Saudo Arabija – labai didelė, bet vis dar labai uždara ir tik dabar pradedanti galvoti apie turizmą. Na, o JAE - jau daugelio aplankyti ir išbandyti. Užtat Omanui verta skirti daugiau dėmesio.

Kas čia taip kvepia?

Yra šiltų šalių, kuriose išlipus iš lėktuvo apgaubia sūrus jūros alsavimas arba žiedų aromatas. Omanas irgi turi savo kvapą. Tai – salsvai kartūs smilkalai. Toks pasakiškas neregėto medžio, nematyto gyvio odos ir neįmintos paslapties aromatas. Kartais tik kaip užuomina padvelkia šnervėse, kartais užlieja visa galinga savo šimtmečiais tobulinta pilnatve. Tas kvapų medelis vadinasi bosvelija ir žaliuoja šalies pietuose, kuriuose sąlygos augalijai kur kas palankesnės.

Jo sakų grūdelius (juos vadina ladanu) žmonės jau daug amžių deda ant žarijų taip kvepindami savo namus. Gydomųjų savybių turinti medžiaga ne tik puikiai kvepia, atbaido uodus, bet ir vaiko piktąsias dvasias, kuriomis šioje dabar jau gerokai modernesnėje nei anksčiau šalyje vis dar nuoširdžiai tikima.

Maskato oro uoste laukdami, kol juoda juosta atvažiuos lagaminas apsidairę aplink būtinai pamatysite užrašą „Amouage“. Moterims jis turėtų būti pažįstamas – tai vieni brangiausių ir įdomiausių šiuo metu pasaulyje gaminamų kvepalų. Mažai kas nutuokia, kad juos daro Omane ir dar mažiau žino, ką šis elegantiškas žodis reiškia. Tai dviejų žodžių – prancūziško „amour“ ir arabiško „amwaj“ samplaika. Meilės bangos.

Jeigu nesate visiškai abejingi parfumerijos menui, jei esate perskaitę knygą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ - Omanas jums turi staigmeną. Kiekvienas norintis gali apsilankyti gėlynuose skęstančiame „Amouage“ kepalų fabrike ir savo akimis (bei nosimi) patirti šią kvapnią istoriją, kuri kažkuo atkartoja pačios šalies kelią.

Tautos tėvo žvilgsnis

Šie kvepalai – vieno lakią fantaziją (ir šiek tiek pinigų) turinčio vyro ambicijų vaisius. Sultonas Qaboos bin Saidas. Su šiuo vardu siejama viso šiuolaikinio Omano sėkmė. Atgaivinti biblinius laikus menančią kvepalų industriją buvo tik viena daugelio jo idėjų. Tai jis nutarė, kad šalis netaps dar vienu dangoraižiais apkaišytu emyratu, bet rinksis savitą kelią.

Kadaise iš sosto išstūmęs savo užkietėjusį konservatorių tėvuką, sultonas jame tvirtai sėdi iki šiol, tačiau jis nėra smėlynų kraugerys tironas, o veikiau progreso katalizatorius. Šio vyro su turbanu ir sidabrine barzda portretų netrūksta Maskato gatvėse, tad tauta jaučia, kad turi tėvą. Tačiau tėvas geras ir svečiams, ir saviškiams: Omane renkamas parlamentas, čia jau senokai niekas nenubaustas mirtimi, nėra pajamų mokesčio.

Jo dėka puoselėjama gamta ir menai, tiesiami keliai, rūpinamasi turizmo plėtra, palaikomi draugiški santykiai su Vakarais. Nors Jemenas – pašonėje, o Islamo valstybė – tik už neaukštų kalnų ir dykumos, terorizmo grėsmių čia nėra. Apie nusikaltimus taip pat negirdėti, tiesa, autoavarijos puikiuose keliuose – ne retenybė, nes vietiniams labai patinka filmas „Greiti ir įsiutę“.

Mėlyna mozaika ir auksu tviskantys sultono rūmai Al Alam – vienas įspūdingiausių Maskato statinių, kurių čia šiaip nestinga. Įspūdingų senosios arabiškos statybos prasme, o ne mėginant stiklu ir betonu pralenkti Šanchajų ar Honkongą. Kiti Aladino pasakos verti pastatai – karališkieji operos rūmai, nutašyti iš itališko marmuro ir, žinoma, Didžioji mečetė.

Šis objektas meta įžūlų iššūkį Mekos, Stambulo objektams ir paties Abu Dabio kalifo statytai mečetei. Maskato gražuolė į dangų stiebiasi keturiais grakščiais minaretais ir 50 metrų aukščio centriniu kupolu. Šis, savaime suprantama, padengtas aukso plokštėmis, kurios akinamai tviska amžinai žydro dangaus fone. Bet nuo to grožio pailsusias akis nuleidęs žemyn nerasi poilsio, nes kiemas išklotas marmuru ir brangiausiais persiškais kilimais. Čia patekti gali visi, tačiau vyrai turi dėvėti ilgas kelnes bei marškinius, o moterys – dar ir skarą ant galvos.

Balti namai, spalvotos durys

Vykti į Omaną vasarą gali tik patrakėliai arba neturintys pasirinkimo korporacijų darbuotojai, pasiųsti į komandiruotę. Jūs ten važiuosite žiemą ar aplink ją, kai lauke ne 50, o 26 laipsniai. Tuomet pakrantės promenados primena egzotišką Rivjeros versiją. Jūros gėrybių restoranai Al Bahri gatvėje, kabrioletai nuleistais stogais, marga tarptautinė minia, švenčianti dar vieną nuostabią pavakarę. Beje, čia savaitgaliai visiškai nesutampa su mūsiškiais, nes penktadienis musulmonams yra šventa diena, o ketvirtadienis jiems – kaip mūsiškė šeštoji diena.

Maskatas – labai senas miestas, žmonės čia įsikūrė šeštajame amžiuje prieš Kristų. Atsipalaidavęs, draugiškas uostas su dantytais Hadžaro kalnais užnugaryje, baltais žemais namais, kurių santūrų grožį pabrėžia tai šen, tai ten mėlynuojantys maldos namų kupolai. Žiūrėdamas į tuos tarsi kreida išblukintus fasadus iš pradžių net neabejojau, kad tokį asketišką pasirinkimą lemia klimatas: baltas namas sugeria mažiau saulės spindulių ir ne taip įkaista. Tačiau po kelių kavos puodelių su datulėmis vietiniai kavinėje paaiškino, kaip čia yra.

Pasirodo, norėdamas dažyti namą kita spalva privalai gauti specialių savivaldybės leidimą. Maža to, tenka nuolat priimti lankytojus iš statinių inspekcijos, tikrinančius, kaip vyksta statyba. Tie, kurie labai nori išsiskirti iš baltų fasadų rikiuotės, dažniausiai renkasi žalią (islamas) arba raudoną (monarchija) spalvas. Mėlynai ar geltonai nudažyto namo toje šalyje regėti neteko.

Dar vienas išskirtinis Omano architektūros bruožas – tai jų paradinės durys. Jei kas nors sumanytų rengti gražiausių pasaulio durų konkursą, ši arabų šalis galėtų labai rimtai pretenduoti į karūną. Net ir kukliausi balti namukai traukia akį savo durų raštais, spalvomis ir raižiniais. Saulei tekant tie ornamentai ypač išryškėja, tik grožėkis ir fotografuok.

Vandenynas Maskate čia (kaip ir visose pakrantėse) idealiai skaidrus, o turistas neturi būti laimės kūdikis, kad bent porą sykių nuo kranto pamatytų bangose šokinėjančius delfinus. Tiesa, kiaušinius į smėlį dedančių žaliųjų vėžlių čia nepamatysi, reikės traukti kiek tolėliau. Juk Omanas – kur kas daugiau, nei šaunioji sostinė.

Ar mes vis dar Omane?

Degalai šioje šalyje pigesni už vandenį, keliai puikūs, visi turi po kelias mašinas, o viešojo transporto praktiškai nėra. Angliškai moka daugelis, vakariečių atžvilgiu nusiteikę draugiškai ir smalsiai, todėl mėgstantiems nuotykius nėra sudėtinga susirasti pakeleivingų automobilių. Visiems kitiems – tradicinis pasirinkimas. Skristi. Nuomotis automobilį. Arba pirkti išvykas vietos turizmo agentūrose.

Vienas ryškiausių kontrastų, kokį tik gali išvysti toje pačioje šalyje plyti subtropiniuose Omano pietuose. Dofaro provinciją nuo birželio iki rugpjūčio merkia musoniniai lietūs, todėl ten atvykę rudenį pamatysite peizažą, kuris labiau primena žaliuojančias pusiaujo Afrikos teritorijas, o ne arabų dykumą. Šio regiono centras Salalahas nuo Maskato nutolęs per tūkstantį kilometrų, tačiau ten viešint unikalaus mikroklimato dėka atrodo, kad atsidūrei net kitame žemyne. Kažin, ar sausajame Arabijos pusiasalyje dar yra kitų vietų, kur gali pamatyti krioklius?

Trečias pagal dydį Omano miestas Suras yra kiek arčiau sostinės. Ten – visai kita istorija. Geltono smėlio kopos, kurios iš lėktuvo atrodo tarsi susiraukšlėjusi trolių staltiesė, apibarstyta uolų trupiniais. Sausa, karšta, vėjuota. Ir labai gražu, ypač naktį, kai dangaus skliautu slenka žvaigždynai. Tose apylinkėse labai mažai žmonių, nėra jų skleidžiamos šviesos, todėl kupolas – juodas, o žvaigždės – neįtikėtinai ryškios. Labiau dėl nakties nei dienos vykstama stovyklauti į dykumą.

Dar – dėl moterų, tų juodų paslaptingų siluetų, kurie čia turi išskirtines teises. Ne, ir čia nepamatysi beduino gražuolės veido, tačiau ji stovykloje galbūt su tavimi pasikalbės apie savo šalį ir pasaulį. Tik čia gali sutikti automobilius vairuojančias ir įmantriais papuošalais prekiaujančias moteris. Daug kur kitur šiame pusiasalyje jos laikosi užkulisiuose.

Tačiau ryškiausia šio atšiauriai gražaus regiono pažiba yra vėžliai. Tūkstančiai žaliųjų vėžlių, kurie Šarkijos smėlynų pakrantėse deda kiaušinius. Taip pat – kai iš jų ritasi maži vėžliukai ir paskubomis kepurnėjasi vandenyno link, kad kažkada čia sugrįžtų pratęsti gyvybės. Juos galima pamatyti naktį, užsirašius į nedidelį stebėtojų būrį su vedliu. Geriausi mėnesiai stebėti šį gamtos stebuklą – kovas ir balandis, tačiau pamatyti vėžlius galima bet kuriuo metų laiku.

Nelabai toli šių krantų yra didžiausia Omano sala – Mazeira. Labai sausa ir vėjuota, o pakrantėse – aštrios uolos. Čia pliažuose dunkso dešimčių sudužusių laivų griaučiai, kaip liūdni paminklai vandenų tyrinėtojų ir nelaimėlių žvejų atminimui. Saloje yra keli kaimai, pora prašmatnių viešbučių. Ši vieta – atšiauraus grožio ir ramybės mylėtojams. Žinoma, ir tiems, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be lentos, slystančios bangos ketera. Šiai veiklai sąlygos čia – idealios.

Maistas ir gėrimai

Patyrę keliautojai sako, kad geriausios šalys yra tos, kurios gali pasiūlyti tris dalykus: gamtą, kultūros paveldo objektus ir gerą kulinariją. Omanas lengva ranka užpildo visas tris grafas.

Jo miestų architektūra išskirtinė ir autentiška, o aplinka – draugiška keliautojams, iš kur jie beatvyktų. Tiesa, Izraelio piliečių jie vis dar neįsileidžia. Buvusioje Portugalijos kolonijoje iki mūsų dienų išliko daugybė kovinių įtvirtinimų – daugiau nei 500 bokštų bei fortų. Čia yra dar viena keistenybė – tik moterims skirti turgūs. Maskate turistės mėgsta prisėsti mažose dirbtuvėlėse, iš kurių išeina pasipuošusios puikiu suvenyru iš Arabijos: chna tatuiruote ant plaštakos, kojos ar peties. Tie raštai, gėlės, arabiški užrašai atrodo egzotiškai ir ant odos laikosi porą savaičių.

Maitinasi jie ten karališkai, vietos virtuvėje dominuoja tai, ką vyrais tinklais traukia iš aplinkinių vandenų. O šie iki šiol tebėra dosnūs. Nepavyks išvykti bent sykį neparagavus ant grotelių keptos karališkosios makrelės ar omaro. Kulinarijai didelė įtaką daro indiškos tradicijos, jų prieskoniai naudojami gausiai ir išradingai. Žinoma, dominuoja arabiški patiekalai: šavarma, kebabai, įvairiai apdorojama ir gardinama vištiena.

Alkoholis, kaip ir kitose regiono šalyse, čia yra ribojamas, tačiau ne taip griežtai, kaip pas kai kuriuos kaimynus. Jei labai reikia, galima vos atvykus nusipirkti Maskato „Duty free“ parduotuvėse (kiekis ribojamas) arba viešbučių baruose. Tiesa, keli vietos gyventojai pasakojo, kad leidimą alkoholiui kažkaip gali gauti ir jų tikėjimo broliai, tačiau taisyklės gan griežtos ir painios. Pavyzdžiui, ten esą numatyta, kad leidimas siejamas su pajamų lygiu – negalima svaigalams išleisti daugiau nei 10 proc. savo algos.

Dar įdomiau tai, kad šioje šalyje beveik neįmanoma gauti „Coca cola“ gėrimų, visą rinką yra užėmęs tonizuojantis gėrimas „Mountain Dew“, kurį vietiniai geria ežerais ir juokais vadina tai „arabų alkoholiu“.

Dalelė, kurią pasiimi su savimi

Atskiro žodžio nusipelno jų saldumynai. Datulės, kurias šiaip labai mėgstu ir ragauju, kur benuvykes, skaniausios yra Omane. Jų palmėmis apkaišytos visos pakrantės ir bulvarai. Auga nesuskaičiuojamos jų plantacijos. Man pasakojo, kad šių palmių Omane yra triskart daugiau, nei žmonių – beveik devyni milijonai. Tada dar pagalvojau, kodėl lietuviai iki šiol nėra suskaičiavę savo šventųjų ąžuolų.

Datulę žmonės čia vadina gyvybės medžiu, jo motyvų kupina pasaulietinė ir religinė literatūra. Palmę jie sunaudoja visą – nuo skaniųjų vaisių, kol medis juos krauna iki paties medžio, kai ateina laikas. Kaip būsto medžiagą, drabužiams, maistui virti.

Kavą jie būtinai patieks su keliomis datulėmis, o jei pabendrausite su vietiniais – papasakos apie šios Dievo dovanos gydomąjį, raminantį ir jėgų suteikiantį poveikį. Na žinoma, dar yra chalva – irgi viena geriausių šioje planetoje. Tradiciniai šio saldumyno receptai čia saugomi daugiau nei tūkstantį metų, o geriausi savo srities meistrai ypač didžiuojasi Omano chalvos išskirtinumu.

Tad pasisvečiavę šioje draugiškoje arabų valstybėje tikrai turėsite ką parvežti lauktuvių, o namai dar ilgai kvepės egzotiškais karštojo pusiasalio aromatais. Žinoma, globaliame pasaulyje mažai belikę prekių, kurių nerastum savo miesto prekybos centre. Bus ten ir datulių, ir chalvos, ir riestų durklų, gal net tatuiruotę padarys. Tačiau joks importuotojas negali atvežti jausmo, kurį visiems laikams kartu pasiimsite su ta maža dar vienos aplankytos šalies dalele.