Tai buvo mano pirma didelė kelionė į Afriką, pirma kelionė ne su draugais, o pavieniui, t.y. - su grupe. O ką dar reiškė draugų ir artimųjų perspėjimai, kad Etiopijoje - karas, kad gali susirgus negauti pagalbos ir t.t.
Ir ką gi - noriu pasakyti, kad nepaisant visokių "pirmų kartų" nerimų, tai buvo NUOSTABI kelionė. Nuostabi daugeliu prasmių - visų pirma, Etiopija šiuo metų laiku dar visai žalia, sodri ir nepaprastai graži kraštovaizdžiu, ežerais, kvapą gniaužiančiais toliais ir aukščiais, visur zujančia gamta. Etiopiją rinkausi būtent todėl, kad joje tikėjausi pamatyti šalies kultūrą, istoriją, gamtą ir žmonių gyvenimus. Ir šiuo požiūriu - tai pilnas paketas: Nuostabiosios Lalibelos šventyklos, Bahir Daro vienuolynai, sustojimai pakelėse pažiūrėti ( ir patiems pabandyti) indžiro kepimo, dalyvauti kavos ruošimo ceremonijoje nuo pupelių skynimo, gliaudymo iki skrudinimo, virimo ir ragavimo, apsilankymai kaimo žmonių būstuose, kuriuose mes, dideli europiečiai, jautėmės kažkokie itin jau dideli:).
Ir, žinoma, žmonės - judantys nenutrūkstamu ritmu su savo nešuliais, gyvuliais, keisčiausiu transportu, mojuojantys ir besišypsantys, išskirtinio fizinio grožio. Nesvarbu, kokioje atokioje vietoje sustosi - visada kažkokiu stebuklingu vos ne iš žemės išdygs vaikai, nuostabaus grožio akimis ir šukuosenomis, klausinės vardo ir norės "caramel" ar "pen". Spaudžia širdį tos tiesiamos rankos, bet liūdesį kompensuoja pilnos pakelės spalvingomis uniformomis pasipuošusių mokinukų, skubančių kartais dešimtis km. į mokyklą.
Sudėtingiausių jausmų kėlė lankymasis gentyse - turbūt, viena yra protu žinoti, kad jos egzistuoja, o kita - pamatyti iš arti gyvus žmones su savo įvairiausiais, kartais europiečiui protą sprogdinančiais papročiais (hamerių moterys, pv., siekia būti plakamos iki kraujuojančių žaizdų). Nepaprastai, nepaprastai įdomu, spalvinga, archaiška ir palieka neišdildomus įspūdžius, kelia daugybę klausimų, į kuriuos kiekvienas , matyt, atsakinėsime sau individualiai.
Ypatingą atmosferą kūrė kelionės vadovė Ieva Rutė savo gebėjimu "suklijuoti", pralinksminti grupę. Jos puikus gebėjimas gyvai perteikti politinį, ekonominį šalies sudėtingumą , sieti istoriją ir antropologiją, dabartines aktualijas leido susidaryti vaizdą, kaip įvairūs dalykai veikia pasaulyje ir Afrikoje. Ievos dėmesys matė visus, visus individualiai, jautėsi stipri organizacinė ranka, o svarbiausia - užkrečianti visus pozityvi nuotaika su gausybe istorijų ir iš toli girdimas užkrečiantis juokas:).
Didelį įspūdį padarė lydinčio vietinio gido guvumas, sugebėjimas suktis kaip vijurkui, praktiškai neturint atsakymo "ne", organizuotumas, žinios ir žmogiškos pastangos, kad jaustume komfortą ir kelionės atmosferą. Visi įsimylėjome paslaugų, smagų ir nuoširdų autobuso vairuotoją, o ką jau kalbėti apie šauniuosius mūsų džipų vairuotojus, kurie sakė: džipas dabar - jūsų namai". Taip ir buvo, jautėmės saugiai, smagiai , šokom pečių šokius automobilyje, išties buvo gaila atsisveikinti.
Taigi ačiū už šią kelionę, na, ji buvo vienas įdomiausių mano gyvenimo įvykių. Šauni, nuoširdi ir TIKRAI tyli kambariokė (kaip Jums ten ir pavyko mus taip taikliai suporuot :), puiki grupė bendrai. Ir žinoma, kad keliausiu ir keliausiu toliau.
Jei reiktų parašyt kokį trūkumą - tai per daug maisto, matyt, užtektų 2 kartų valgymų.
Dėkoju labai, su geriausiais įspūdžiais ir linkėjimais