Ugnė Steiblytė

Mano kelionės prasidėjo dar vaikystėje – nuo atlasų, žemėlapių ir knygų, kurių herojai nenubūdavo vienoje vietoje. Mokyklos suole dėliojosi sąrašas, kokius gamtos ir žmonių stebuklus būtinai teks pamatyti savo akimis ir kojomis, ir maniau, kad laikui bėgant tas sąrašas trumpės, tačiau keliaujant pasaulis tik didėja, o troškimas kuo giliau jį pažinti vis veja pasižvalgyti po savus ir svetimus kraštus. Pirmieji žingsniai pažįstant pasaulį žengti Europoje dar 1995 metais, o 2010-aisiais akys pirmąsyk nukrypo ir už Atlanto, į Pietų Ameriką. Pažintis su šiuo žemynu prasidėjo nuo Maču Pikču Peru, dviračiu įveikto Mirties kelio ir pusaklių krokodilų Bolivijos džiunglėse iki Marso peizažų Čilės Atakamos dykumoje. Vėliau bandžiau „išbraukti“ ir Šiaurės Amerikos įdomybes, bet prie kai kurių tik atsirado žvaigždutės – *grįšiu*... Galiausiai užbūrė ir Azijos kontrastai, kur Hanojuje per gatvę pereiti kartais drąsiau užsimerkus nei matant visą motorolerių chaosą, o Delyje kirsti keturiolika eismo juostų (tikrai skaičiavau!), anot taksisto, yra tiesiog patogiau. Gyvenimas įvairiose užsienio šalyse, išmoktos ispanų ir anglų kalbos atvėrė ne vienerias duris ir leido patirti tikrąjį vietos gyvenimo skonį. Širdis atsigauna gamtos kampeliuose, protas įsisuka naujame pažinime, o nuostabiausia, kai visa susilieja per prisilietimą prie žemės, žmonių, jų gyvenimų ir tradicijų. Kelionės įkvepia mane atrasti ne tik kitus kraštus bet ir save vis iš naujo. Tikiu, kad kaip ir pasaulis, taip ir širdys keliaujant didėja, ką iliustruoja džiaugsmas, kurį matau keliautojų akyse.