Pasaulyje yra dvi Zelandijos – vieną jų (senąją) galite aplankyti savaitgalį nuskridę į Daniją. Kita, kurią vadiname naująja, išsidriekusi gaublio apačioje, tad jei virbalu durtum ties Lietuva, smaigalys išlįstų prie tų tolimųjų krantų. Panašumas tik tas, kad nei vienoje, nei kitoje vietoje lietuviams nereikia vizų.
Kiek tai toli, supranti tik įveikęs tą atstumą ir persukęs laikrodį. Labai paprasta: kai Vilniuje vidurdienis, Ouklende – vidurnaktis. Kai čia ruduo, ten pavasaris, Kalėdas jie švenčia vasarą, važiuoja kairiąja kelio puse. Net sūkurys vandeniui tekant iš kriauklės sukasi į priešingą pusę nei mūsų pusrutulyje. Tai – paskutinės dideliė žmonių atrastos ir užimtos didelės salos.
Yra du būdai ten patekti: tradicinis, susikaupus ir vienu atsikvėpimu. Tai reiškia ekstremaliai ilgus skrydžius ir ne mažiau kaip pusantros paros trunkančią kelionę. Šiais metais Kataro avialinijos pradėjo tiesioginius reisus iš Dohos į Ouklendą. Tai – dabartinis planetos rekordas – 16 valandų ore.
Kitas būdas – lengvesnis, darant trumpą pertrauką JAV vakarinėje pakrantėje arba kuriame nors Azijos didmiestyje. Gal pakeliui laiko praleidžiama ir ilgiau, tačiau šį būdą pasirinkę keliautojai atvykę neatrodo kaip trenkti maišu per galvą ir greičiau adaptuojasi prie gyvenimo kivių žemėje.
Trumpa viešnagė Šiaurėje
Tiek toli nukeliavus būtų nedovanotina vos apsidairius traukti atgal. Jei norite į Naująją Zelandiją, bet turite tik dvi savaites, geriau tą laiką praleiskite Azorų salose ar Norvegijoje – kažkiek panašu, nors ir ne tai. O šiai kelionei atmatuokite bent tris savaites, atmetus skrydžius. Tada bent šį tą pamatysite ir suprasite.
Ko gero, pradėsite kaip ir daugelis kitų – nuo šauniojo Ouklendo šiaurinėje saloje. Tai – puiki, kiek tankiau gyvenama sala, ten yra gražių miestų, ugnikalnių ir ežerų. Tačiau jei norisi to elfų, trolių ir hobitų kraštovaizdžio, didžiąją kelionės dalį planuokite praleisti Pietuose.
Ouklendas – vienas maloniausių planetos miestų, įsikūręs sausumos ruože tarp dviejų natūralių uostų. Pusantro milijono gyventojų turintis didžiausias šalies miestas skendi žalumoje, čia daugybė parkų ir skverų. Aplink jį – jachtų stiebai, slėniai ir vynuogynai, o klimatas – panašus kaip Viduržemio jūros. Tačiau jums čia pakaks vienos dienos, juk ne dėl miestų tiek toli keliavote!
Šiaurei skirsite 4-5 dienas, to pakaks aplankyti įspūdingiausias vietas: šventas maorių vietas Rotorua regione ir Tongariro nacionalinį parką, pakeliui dar apsukdami Taupo ežerą. Aktyvioje vulkaninėje zonoje plytinti plokštuma – vietos gyventojų mėgstama atostogų vieta. Čia – vieni gražiausių šalyje paplūdimių, geros bangos kaituotojams, o pavažiavus kiek giliau – karštos, siera dvelkiančios versmės mėgstantiems ramesnį poilsį ar turintiems sveikatos problemų.
Už 180 km esantis Tongariras – seniausias ir vienas įspūdingiausių šalyje nacionalinis parkas, garsėjantis trimis veikiančiais ugnikalniais, kurie iš tolo pasveikina artėjantį keliautoją. Lavos laukai, sieros dvelksmas, trūksta tik orkų. Būtent čia buvo nufilmuotos Mordoro scenos iš "Žiedų valdovo".
Kryptis – tolyn į Pietus
Turite per mažai laiko, kad keliautumėte žemyn link Velingtono ir keltu per Kuko sąsiaurį pasiektumėte pietinę salą, tad iš Ouklendo skrisite į Kraistčerčą, didžiausią kitos salos miestą. Ten laukia dar daugiau grožybių ir atradimų.
Naujojoje Zelandijoje gyvena 4,7 milijono žmonių, tačiau salose pasiskirstę netolygiai – pietuose tik milijonas. Ten avių daugiau nei žmonių, ir tai – ne vietos gyventojų juokelis. Salą galima tyrinėti įvairiai. Likusių 12-14 dienų pakaks apvažiuoti ratą aplink (2800 km) ir net trumpam užsukant giliau. Tiesa, jei esate aktyvių pramogų mėgėjas, geriau skristi tiesiai į Kvynstauną kalnuose, nes tai – pati tikriausia adrenalino fanatikų sostinė.
Nuo Kraistčerčo – du keliai: pietūs arba šiaurė. Daugelis keliautojų pataria sukti žemyn, Dunedino ir Inverkargilio kryptimi. Į Pietus.
Greičio riba miestuose – 50, keliuose – 100 kilometrų per valandą. Kelio ženklai – įdomūs. Nepervažiuok kivio, atsargiai – pingvinai, avys, karvės. Užsižiūrėjus į keistą kraštovaizdį svarbu nepralėkti Moerakio – tokia labai keista vieta ant jūros kranto. Iš tolo tai atrodo kaip keista beformė akmenų sangrūda, bet su kiekvienu žingsniu aiškėja: tai šis tas iki šiol neregėto.
Gamtos stebuklai – kas žingsnis
Tobulos sferos, lyg ištekintos priešistorinių milžinų dirbtuvėse ir numestos ant nykštukų planetos. Dešimtys rutulių, nuo metro iki daugiau nei dviejų skersmens, vieni nugrimzdę giliau, kiti mažiau. Kai kurie jau suskaldyti nesibaigiančių vandens ir vėjų atakų, kiti – kaip užvakar nutašyti.
Toliau į pietus, dar vėsiau. Prasideda išties laukinės pakrantės. Vertas dėmesio – Otago pusiasalis, knibždantis įdomios gyvūnijos.
Viksvomis apžėlę takai pakrantėje primena nuošaliausias Kuršių nerijos vietas, tik kopos ir bangos gerokai didesnės, o paplūdimiai įrėminti granitinių uolų. Čia nedaug žmonių, tačiau bus kitų intriguojančių akistatų. Pirmoji užklupo nepasiruošus – žingsniuojant per vėjo gainiojamas smiltis pliaže, lipant per įmirkusius rąstigalius ir žolių kuokštus. Staiga vienas smėliu aplipęs „rąstas“ apsiverčia ant šono, kilsteli peleką ir dėbteli tokiu „varyk iš čia, kol aš neatsistojau" žvilgsniu.
Pajuda ir kiti jūrų liūtai – visi patinai. Paprasta taisyklė – laikytis protingu atstumu nuo tų mėsos kalnų, suprask, per 10 metrų. Taip pat geriau nedaryti staigių judesių ir neatsidurti tarp vandens ir jūros liūto. Vienas puolė vytis, bet mes buvome greitesni.
Kadaise jūrų liūtai ir ruoniai gyveno visos Naujosios Zelandijos pakrantėse, bet žmonės beveik visus išgalabijo. Jų medžioklė buvo visiškai uždrausta 1894 metais, todėl populiacija pamažu pradėjo atsistatyti.
Kiti ne mažiau įdomūs salos pakrančių gyventojai – pingvinai. Dvi pagrindinės rūšys – geltonakiai ir mėlynakiai, prie kurių perimviečių įrengtos patogios stebėjimo būdelės su žiūronais ir informaciniais stendais. Ateik saulei leidžiantis, atsisėsk ant suoliuko ir stebėk per plyšį tuos unikalius paukščius. Dar viena dėmesio verta pusiasalio vieta – didžiųjų albatrosų kolonija. Vienintelė tokia planetoje, esanti ne Antarktidoje ar kitoje atšiaurioje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje.
Pietinės salos apačioje yra vieta, kurioje galima pamatyti Juros periodo mišką. Suakmenėjusį ir gulintį, bet vis dėlto – įspūdingą. Prieš 170 milijonų metų šiose vietovėse ošė galingi miškai. Kol vieną dieną išsiveržęs ugnikalnis išmetė pelenų debesis ir suvirpino žemę. Virto medžiai, prapliupo purvo liūtys. Juos užklojęs šlapių pelenų sluoksnis medieną pakeitė siliciu. Taip buvo išsaugota augalų struktūra, lapai, kamienai ir kelmai. Pati šio proceso metu sukurta medžiaga tapo tokia atspari erozijai, kad iki šiol atlaikė viską griaunančią vėjo ir sūrių bangų jėgą.
Kai kurie kamienai – net 30 metrų ilgio, kelmai – tikri galiūnai. Dinozaurai gyveno ir išmirė, žemynai skilo ir plėtėsi, ledynai užslinko ir susitraukė – o tie medžiai čia buvo visada. Todėl žiūrėti ir liesti juos – kažkas panašaus kaip dairytis į seniai užgesusių saulių šviesą. Akistata su tolima praeitimi.
Dar vienas gamtos stebuklas – vakariniame krante stūksančios Blynų uolos. Nepastebėti šios vietos neįmanoma: apie ją iš anksto įspėja kelio ženklai. Į paplūdimį veda keli takeliai, o pats vizitas trunka ne ilgiau nei pusvalandį. Įdomiai išgraužtas kalkakmenis sudaro į rietuvę sukrautų blynų įspūdį. Gilūs kanalai akmenyje giliai išgraužti iki pat jūros paviršiaus, todėl per potvynį galingos čiurkšlės meta purslus į kelių metrų aukštį.
Visa tai – atmosferos poveikio rezultatas. Šios uolos sudarytos iš suakmenėjusių jūros gyvių ir augmenijos, vieni sluoksniai minkštesni, kiti kietesni, dūlėjimo sparta nevienoda, todėl ir susidaro „blynai“.
Padėk pagaliau fotoaparatą
Viena garsiausių šalyje vietų – Milfordo fiordai, kuriuos vadina žodžiu „sound“. Šitie fiordai, įsigraužę tarp aukštų kalnų ir gausiai maitinami krioklių vandeniu, yra ta vieta, kur net visko regėjęs ir nelabai linkęs kuo nors stebėtis keliautojas ištaria „oho“. O paskui kartoja tai daug sykių.
Fiordų teritorijos, o ir visa vakarinė salos pakrantė – viena labiausiai lietaus merkiamų planetos vietų. Kalnus dažnai dengia debesys, rytais kyla rūkas, garuoja gražuolis Pukakio ežeras, todėl ne visiems pavyksta pamatyti Kuko kalną visa jo didybe.
Žalias neskraidančias papūgas, plaukimą Milfordu iki pat Tasmano jūros, delfinus, ruonius ir albatrosus aprašinėti beprasmiška – nei žodžiai, nei nuotraukos neatspindi jo didybės. Tik vienas paprastas patarimas. Padarykite keletą nuotraukų ir atsipalaiduokite tiesiog ramiai stebėdami šį gamtos stebuklą. Jis daug gražesnis, kai regimas ne per objektyvo stiklą.
Paparčiai, ledynai, šviečiantys kirminai
Net patys įspūdingiausi gamtovaizdžiai po kurio laiko tampa rutina, o žmogus prie supančio grožio pripranta. Bet ten yra gerokai daugiau ką veikti.
Kai norisi slidinėti, o pietinėje saloje yra sniego (birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais) žmonės traukia į Kvynstauną, Vanaką ir kitus garsius kurortus. Kita pramogų kryptis – šiaurės vakarų pakrantė. Pirmoji dėmesio verta stotelė – Foxo ir Franzo Josefo ledynai, tiesa sparčiai tirpstantys. F.Josepho ledynas lankomas kiek seniau, yra garsesnis, ten daugiau žmonių. Foxas visko turi mažiau, išskyrus ledo kiekį. Šiuo metu ledynas yra pasiekęs traukimosi ciklą, todėl baltoji siena keliauja iš slėnio kalnų link. Po dešimt ar daugiau metrų per metus. Į vietas grįžta didieji paparčiai, kurios šaltis buvo išstūmęs.
Kiek toliau Čarlstono kaimelyje galima išmėginti unikalią pramogą – pasivaikščiojimą urvais. Ne šiaip požemiais, bet tokiais, kuriuose gyvena keisti padarai. Deja, ne golumas.
Šalmų žibintai įjungti. Traukiame su savo vedle gylyn į kalno pilvą, klausomės istorijų apie stalagmitus ir stalaktitus. Daug užkaborių, vingių ir kitų įdomių vietų, bet smagiausia tada, kai mūsų paprašo išjungti šalmo prožektorius ir pažiūrėti į viršų. Ten švyti ištisi žvaigždynai. Išėjome į lauką jau sutemus? Nieko panašaus. Tai žiba vabzdžių lervos, prisitvirtinusios ant skliautų ir šitaip į savo tinklus viliojančios mašalus.
Paplūdimiai, midijos ir vynuogynai
Pamažu kylant aukštyn, klimatas darosi švelnesnis. Priešaky – Nelsono miestas vadinamas Naujosios Zelandijos saulės sostine: čia lyja nedažnai ir negausiai. Kaip tik tiek, kad viskas augtų ir žydėtų, o žmonės šį miestą vadintų labiausiai tinkama gyventi vieta visoje šalyje.
Po kelių valandų vingiavimo kalnų perėjomis ir kiek žemesnėmis vietomis pasijunti tarsi kitoje šalyje. Papartynus ir permirkusius atvašynus keičia idiliškos fermos, stovai su kivių ir kitų vaisių, daržovių krepšeliais. Aplink – darnios vynuogynų eilės.
Štai jis – vietos žmonių pasididžiavimo šaltinis. Abelio Tasmano parkas. Dar viena nepaprasto grožio vieta ir šiaip jau nebjaurioje saloje. Už jo per Kuko sąsiaurį Šiaurėje – šalies sostinė Velingtonas.
Provansas, Žydroji pakrantė, ispaniškas Kosta del Solis – visų jų atspindžių gali aptikti šiame parke. Pramogos schema paprasta: lipi į laivą, plauki iki pasirinkto pakrantės taško, o tada žingsniuoji atgal (iki kito pasirinkto taško), kur tave po tam tikro laiko paims kitas kateris. Kiek nukeliausi – renkiesi pats; nuo tolimiausios stotelės teks eiti pusšimtį kilometrų.
Vakare, saulei jau dažantis vakarine spalva, galima dar pasivaikščioti – šįkart jūros dugnu. Mat potvyniai čia didžiuliai, vanduo atsitraukia kone iki horizonto, todėl eidamas pro smėlyje dunksančias žvejų valtis pasieki magiškas uolas. Magiškos, nes aplipusios midijomis, kurias pas mus pardavinėja šaldytas ir vadina jūros gėrybėmis. Tos gėrybės ten auga virtinėmis – tik imk. Dar reikia turėti maišelį ir balto vyno namuose.
Toliau – garsiųjų vynuogynų ir sūrių kraštas. Kelias driekasi nuo auksinių Kaiteriterio paplūdimių, Motueką ir pro gražuolį Nelsoną, o kraštovaizdis tampa panašus į Pietų Prancūziją. Kalnai nebe tokie atšiaurūs, slėniai platūs, o vynuogynai driekiasi į kairę ir į dešinę.
Štai Havelokas – pasauliniu mastu smaližių garbinamas miestelis, kartais dar vadinamą žalialūpių midijų sostine. Tos geldelės iš aplinkinių įlankų traukiamos ištisus metus, dideliais tinklais. Jos tiekiamos restoranams Australijoje, Azijoje, JAV, Europoje.
Bene garsiausias Haveloko restoranas yra senas geras „Mussel Pot“, kurį valdo ir maistą gamina italai. O jie tai tikrai žino, kaip elgtis su tais jūros moliuskais, atrodytų, sutvertais maloninti žmonių gerkles tuose kraštuose, kur kaip tyčia kekes brandina puikiosios savignon blanc ir pinot noir vynuogės. Ir, žinoma, daugybė kitų rūšių, atvežtų į tolimąją salą iš Europos bei labai lengvai prisitaikiusių prie dirvožemio, klimato sąlygų.
Už Blenheimo miestelio – patys didžiausi vynuogynai ir rimtos degustacijos. Trys skirtingo vyno taurės – nemokamos. Už penkis NZ dolerius – kur kas didesnis „paketas“, daugiau gėrimo, bet ir rizika kur kas anksčiau baigti kelionę po vynuogynus su dviračiu kur nors pakelės griovyje.
Gali ragauti čia pat salėje, arba išsinešti į angliško stiliaus uždarą kiemą, kur minkštasuoliai tiesiog provokuoja prisėsti su vyno taure ir įdomiu pašnekovu. Jūs iš kur? Koks vynas jums labiausiai patinka? Ir taip toliau, ir panašiai.
Kada nors užklydę į tą tolimą salą nepalikite vynuogynų krašto nuošalyje, skirkite laiko kelionėms po žaliuojančius slėnius. Net jei esate tai jau ne kartą darę Pietų Europoje ar Kalifornijoje. Tai, ką ten rasite, su dėkingumu dar ilgai prisimins ir jūsų smegenys, ir gomurys.
Paskutinė stotelė – banginių uostas
Baigiantis ratui ir grįžtant į žemės drebėjimų apgriautą liūdnąjį Kraistčerčą sustokite Kaikuroje. Instiktas vėl privers grabaliotis krepšyje ieškant fotoaparato, nes ši vieta – viena gražiasių ne tik kad Naujojoje Zelandijoje, bet visame Pietų pusrutulyje, o gal ir planetoje. Čia į vieną kadrą gali patekti: snieguoti kalnai, žydras dangus, žalia pieva, banginio pelekas ir dar liks vietos porai albatrosų.
Ramybė, kvapai, garsai – Kaikura išties verta liaupsių, kurių žmonės pažeria ten apsilankę. Mėgstantiems neįsitempus pasivaikščioti tai – tikras atradimas, takai puikiai sužymėti, daugybė apžvalgos aikštelių ir informacinių stendų, o startą ir finišą žymi kulinariniai kioskai. Gal ir neišvaizdūs, bet ne tai esmė. Juose kepa iš vandenyno ką tik ištrauktus omarus ir žuvis.
Su plastikiniais stalo įrankiais šalikelėje dorodamas tas gėrybes gali dar sykį paganyti akis po dangišką peizažą. O tada žvilgtelėti sau po kojomis, ten kažkur anoje planetos pusėje – tavo namai, į kurios gera grįžti net iš tokių nuostabių vietų kaip Naujoji Zelandija.
