Trys savaitės Etiopijoje. Antra dalis: gentys, druska ir ugnis

Straipsnio autorė: Ieva Rutė. Iš kelionių vadovės dienoraščių

Pietūs: karaliai, jaučiai ir bingo

Pietuose, Dorze genties kaime ant kalno šlaito, mus aprengia vietiniais karaliais ir vakarėlis prasideda: šokiai, dainos, tradicinių amatų demonstracijos. Dorzės iš bambuko stato dramblio galvą primenančius namus, kuriuos nuo apačios pamažu graužia termitai, todėl namas metai iš metų žemėja – pagal jo aukštį gali perskaityti šeimos istoriją.

Toliau kelias veda į Omo slėnį. Pakelės čia gyvos: ant kelio būriais tupi perlinės vištelės, tarsi lauktų, kad susimokėtume už pravažiavimą, per asfaltą stryksi mažutes stirnas primenančios antilopės dikdikai, iš pusdykumės kyla termitynų kaminai, o Tsemai genties vaikai palei kelią vaikšto ant aukščiausių kojūkų – ir už nuotrauką, žinoma, priklauso atlygis. Kartą kelią kerta milžiniška galvijų banda, iš paskos ramiai žingsniuoja vienas vienintelis piemuo.

Hamerių genties įšventinimo ceremonijoje jaunuolis, kuriam vyrai ką tik parinko vyrišką vardą, kelis kartus perbėga surikiuotų jaučių nugaromis ir tampa vyru. Moterys šoka, pučia dūdas ir pačios prašosi plakamos: randai ant nugarų čia ne smurto, o ištikimybės savo šeimai ženklas. Ceremonija – ne vaidinimas turistams: ji vyksta tada, kai šeima pasiruošusi, o svečiai tik priedas.

Prie Omo upės keliamės išskobtomis vientiso medžio kamieno valtimis į dasanečių kaimą. Vaikai turškiasi vandens kanaluose ir juokiasi, mums aprodo kaimą, vietiniai pašoka – o tada lietuviai sušoka jiems „Jurgelį meistrelį". Vaikai kartoja judesius geriau už mus. Karo genties kaime ant skardžio virš upės vyksta rimtas žaidimas: vyrai, susirašę statymus ant sąsiuvinio lapo, iš geltono bidonėlio beria butelių kamštelius su skaičiais. Bingo – veikia ir be interneto, ir be elektros.

Grįžtant į šiaurę autobusas sustoja krūmų stotelei ir keliautojai pamato prinokusiais vaisiais aplipusį mango medį. Sutikę vietinius, mangų prisiperkame tiesiai nuo medžio ir, nusižiūrėję iš vietinių vaikų, lupame juos dantimis – lipniomis rankomis, laimingi kaip tie patys vaikai. Kalnas mangų čia kainuoja mažiau nei kava Vilniuje.

Ir visur pokyčiai, matomi plika akimi: asfaltas, mūrinės mokyklos, marškinėliai vietoj ožkenų. Kaimai auga, keliai trumpėja, ir tas pasaulis, kurį važiuojame pamatyti, keičiasi greičiau nei bet kada per savo istoriją.

Danakilis: žvaigždės, druska ir ugnis

Į Danakilio įdubą – vieną karščiausių ir žemiausių vietų planetoje – atvykstame sutemus. Stovykloje mūsų laukia mediniai rėmai, išpinti galvijų odos juostomis: tai lovos. Ant jų kloja čiužinius, deda pledukus, o virš galvų žiba milijardai žvaigždžių – elektros čia nėra šimtus kilometrų. Sąlygos autentiškos iki kaulų smegenų, užtat vakarienė – bene skaniausia per visą kelionę.

Penktą ryto važiuojame į druskos ežerą. Balta lyguma driekiasi iki horizonto, balose atsispindi brėkštanti žara, basos pėdos brenda per druskos kristalus. Vairuotojai iš džipų traukia stalus ir kėdes – pusryčiaujame vidury baltos dykumos, ir tokio pusryčių stalo nepasiūlys joks viešbutis. Dalole, kur karštosios versmės iš žemės gelmių neša mineralus, vaikštome daugiau nei valandą tarp geltonų, oranžinių ir rūgščiai žalių darinių. Koks gabus bebūtų menininkas, gamtos pranokti neįmanoma. Šalia vokiečių komanda filmuoja edukacinį kiną vaikams, geresnės dekoracijos nesugalvosi.

Į Erta Ale ugnikalnį kopiame dar tamsoje, pemzos trupiniais, su žibintuvėliais. Pusiaukelėje nosį ima riesti sieros kvapas, iš miglos lenda figūros su šautuvais – kraterį saugo kareiviai, pasienis su Eritrėja čia pat. Vos priėjus kraterio kraštą pakyla tamsus debesis, ir ant mūsų ima byrėti vulkaniniai pelenai – ugnikalnis šiandien nusiteikęs rūkyti, ne rodytis. Gamta čia tvarkaraščių nederina. Užtat pakeliui atgal laukia Afderos ežeras: vanduo toks sūrus, kad kelia kaip Negyvoji jūra, o druską nusiplauname čia pat trykštančiame karšto gėlo vandens upelyje.

Vietoj pabaigos

Paskutinės dienos – Tigrajuje, kur į Abuna Yemata bažnyčią kopiame stačia uola, vietiniams pagalbininkams rodant, kur dėti ranką ir koją. Viduje, šeštojo amžiaus freskų apsuptyje, šoka kunigai – ne mums, sau. O Jehos šventykloje, pastatytoje aštuntame amžiuje prieš mūsų erą, prisėdame ant akmeninių karaliaus ir karalienės vietų ir bandome aprėpti: nuo šio akmens iki Dalolo rūgščių – viena šalis.

Etiopija netelpa į vieną žodį, į vieną kelionę ir į vieną pasakojimą. Ji pasitinka kvapu, išlydi žvaigždėmis, o tarp jų sutalpina Kalėdas tarp uolų, begemotus Nilo ištakose, karaliais aprengiančius šeimininkus ir pusryčius ant druskos. Slowmess? Taip. Bet būtent todėl čia tai verta atvykti.

Kelionė į Etiopiją.