Trys savaitės Etiopijoje. Pirma dalis: šiaurės karalystės

Straipsnio autorė: Ieva Rutė. Iš kelionių vadovės dienoraščių

Etiopiją užuodi anksčiau, nei pamatai: vos nusileidus, dar ant lėktuvo trapo, pasitinka kavos, smilkalų ir laužų dūmų kvapas. Trečią kelionės dieną gimsta ir žodis, kurio nėra jokiame žodyne, bet kuris tinka viskam, kas čia vyksta – „slowmess" – lėtumo ir chaoso mišinys, kuriame niekas neskuba, viskas vėluoja, bet galiausiai viskas kažkokiu būdu susitvarko. Skrydis vėluoja? Palauksim. Autobusų trys vietoj keturių? Ketvirtas atvažiuos. Prie lėktuvo vartų vyrai krauna į saloną milžiniškus maišus, o kostiumuotas ponas su popieriais įdėmiai viską stebi – spėjame, kad maišuose skraidinami grynieji. Etiopija išmoko laukti ir nesistebėti. O už tai atsilygina taip, kaip retai kuri šalis.

Kalėdos tarp uolų

Į Lalibelą atvykstame per pačias etiopiškas Kalėdas – jos čia švenčiamos sausio 7-ąją, ir į uolose iškaltų bažnyčių miestą suplūsta maldininkai iš visos šalies. Dalis atėjo pėsčiomis, kai kurie – prieš savaitę: meldžiasi, pasninkauja, miega bažnyčiose ir jų prieigose. Nusiavę batus užeiname į vidų – žmonės guli, sėdi, tupi, stovi, meldžiasi ir laukia Išganytojo gimimo. Siauru uoloje iškirstu koridoriumi slenkame pro Marijos namus, kuriuose visą naktį vyks mišios, matome, kaip vietinė televizija ruošia tiesioginį reportažą iš Etiopijos Jeruzale vadinamos vietos.

Naktį grįžtame į kompleksą. Užlipame ant siauros uolos keteros tarp bažnyčių – abipus statūs skardžiai žemyn, apačioje mirga tūkstančiai liepsnelių. Tradicinės žvakės čia – tiesiog vaške mirkyti medvilnės siūlų pluoštai: dega didele liepsna ir beveik neužpučiamos. Auštant pro pat mus ant keteros sustoja gražiausiais apdarais pasipuošę kunigai ir vyskupai, prasideda ritualinis giedojimas ir grojimas cimbolais, minia atsiliepia leliavimais. Taip čia giedama jau aštuonis šimtus metų.

Prieš skrydį į Gonderą mažo oro uosto laukiamajame ruošiama kava: specialiuose induose rūksta frankinčenso derva, į pintą lėkštutę beriami spraginti kukurūzai. Kavos ceremonija Etiopijoje vyksta visur, net ir prie pakilimo tako.

Gonderas ir geltonas žiguliukas

Gondere vairuotojas po penkiolikos minučių kelio prisimena oro uoste pamirštą telefoną. Atgal nesuka – sustabdo priešais važiuojantį taksi, geltoną žiguliuką, ir paprašo parvežti. Mes važiuojame toliau, telefonas netrukus pasiveja. Slowmess veikia.
Fasilido pilių kompleksas – tikros akmeninės pilys su bokštais, dėl kurių Gonderas vadinamas Afrikos Kamelotu – ką tik restauruotas: atstatytos karališkosios pirtys, uždengti kadaise išsprogdinti stogai. Panašu, kad netrukus britams teks grąžinti prieš pusantro šimtmečio išgrobstytas Gondero brangenybes – joms jau ruošiama vieta. Prie Fasilido vasaros baseino dar tuščia: po kelių savaičių, per Kristaus krikšto šventę, čia bus prileista vandens iš upės, suneštos Sandoros skrynios kopijos, o patriarchui palaiminus vandenį minia puls į baseiną, tą rytą virtusį Jordano upe.

Pakeliui į kalnus stabtelime kaime, kuriame kadaise gyveno falašai – Etiopijos žydai, save kildinantys iš Saliamono ir Sabos karalienės. Patys falašai jau seniai Izraelyje, bet čia atsikėlę žmonės tebedažo namus mėlynai ir tebepiešia ant sienų Dovydo žvaigždes, o prie autobuso mus pasitinka visas kaimas su rankdarbiais: čia ir Judėjos liūtas, ir Saliamonas su Saba, ir jų sūnus Menelikas.

Čiobreliai trijų tūkstančių metrų aukštyje

Simieno nacionaliniame parke takelis vingiuoja čiobreliais nuaugusiu šlaitu. Aukštis – per tris tūkstančius metrų, o kvepia kaip Dzūkijos pievoje. Žydi laukinė Abisinijos rožė, erikos – lietuviškų viržių giminaitės – čia užaugusios medžiais, nuo šakų tįso į žilas barzdas panašios kerpės. Einame palei skardį, apačioje – kilometro gylio tarpekliai, iš kurių atsklinda geladų balsai dar gerokai anksčiau, nei pamatome jas pačias. Lydi vietinis gidas ir trys skautai su šautuvais ant pečių – tokia parko tvarka, nors vieninteliai sutikti plėšrūnai tądien bus saulėje besišildantys plėšrieji paukščiai.

Gelados pasirodo po pietų: didžiulis būrys ganosi pievoje prie pat kelio. Taip taip, ganosi. Šios tik Etiopijoje gyvenančios beždžionės – paskutiniai žole mintantys primatai, ir jos metodiškai, beveik sinchroniškai kapsto ir rauna žolę, griaužia šakneles. Liūtų karčius primenantys patinai išdidžiai stebi aplinką, mažyliai dūksta ir pešasi. Į žmones gelados nekreipia jokio dėmesio: jei ramiai sėdi, prieina per porą žingsnių ir kapstosi toliau. Pietaujame ant šlaito – sumuštiniai ir bananai su vaizdu į begalinius kalnus. Paprasčiausias maistas, valgomas tokioje vietoje, visada būna pats skaniausias.

Dūmuose skendintys kalnai ir Tanos ežeras

Rytas kelyje į Bahir Darą prasideda tradiciškai: visuose kaimuose ant laužų kepama duona, todėl kalnai skendi lengvame dūmelyje. Nusileidus iš kalnų prasideda laukai – tefas, sorgas, kukurūzai, arčiau ežero ryžiai. Derlius ką tik nuimtas: keliai pilni vežimų su milžiniškais maišais, pakelėse ūkininkų laukia supirkėjai, apsiginklavę svarstyklėmis, o šiaudų kauges žmonės neša ant galvų tokiais šūsniais, kad iš tolo atrodo, jog keliu juda šieno kupetos.

Pakeliui stebime, kaip kepama inžera – rauginta etiopiška duona, be kurios čia neapsieina nė vienas valgis. Ant laužo kaitinama didelė molinė lėkštė, kuras – ryžių lukštai, moteris semia keturias dienas raugintą tefo miltų masę ir tolygiai pila ant įkaitusio paviršiaus. Septynios minutės po dangčiu – ir inžera pintu padėklu perkeliama į krepšį. Kai kepti bandome mes, aplink susirinkusiems vaikams – geriausias dienos spektaklis.

Tanos ežeru plaukiame į pusiasalio vienuolyną – esame vieninteliai svetimšaliai. Vietinis šventikas aprodo XIV amžiaus bažnyčią ir pasakoja istorijas iš etiopiškosios Biblijos skyrių, kurių mūsų šventraščiuose nėra. Paskui – kava pas vietinę šeimą: kavamedžiai čia auga tiesiai po milžiniškais figmedžiais, šeimininkė pupeles skrudina ir mala svečiams matant, šeimininkas ant inžeros deda troškintų špinatų, žirnių košės ir tibs – tradicinį mėsos patiekalą. Su paskutiniais saulės spinduliais pasiekiame Mėlynojo Nilo ištakas ir ten mus pasitinka visa begemotų šeimyna. Kitą rytą – Mėlynojo Nilo kriokliai. Valtele persikeliame per upę, palei kurią ant žemės ištemptos džiovinamos karvių odos – jos čia atstoja ir patiesalus, ir čiužinius, ir virves. Kadaise 400 metrų pločio krioklys buvo antras galingiausias Afrikoje, ir nors hidroelektrinė atsiėmė didžiąją dalį vandens, likusioji vis dar krinta taip, kad ant saulės įkaitinto kūno sėda gaivi dulksna. Prie krioklio mus pasitinka fleitą pučiantis diedukas, mokantis vieną vienintelę melodiją. Visi tos dienos filmuoti vaizdai lieka jos įgarsinti.
O sekmadienio popietę Bahir Daro pakrantės kavinėje aplink vien vietiniai: šeimos, draugai, šviežios mangų ir avokadų sultys. Geriausias būdas pažinti šalį – pasėdėti ten, kur sėdi jos žmonės.

Antra straipsnio dalis apie Etiopiją

Kelionė į Etiopiją.