Kodėl „Travel Planet“ grupėse keliauja 12 žmonių?

Straipsnio autorė: Gabrielė Štaraitė. 

Kodėl 12? Kodėl ne 16? Juk skirtumas – vos keturi žmonės. Ant popieriaus atrodo, kad beveik tas pats. Kelionėje – visai ne tas pats.

Dvylikos keliautojų grupė nėra atsitiktinai pasirinktas gražus skaičius. Ne todėl, kad jis patogiai dalijasi iš trijų ir keturių. Ir ne todėl, kad labai mėgstame skaičiuoti žmones mikroautobuse. Tiesiog per daugelį metų pamatėme, kad ties šia riba pasikeičia pati kelionės kokybė.

Keturi papildomi žmonės keičia daugiau, nei atrodo

Galimų tarpusavio ryšių grupėje skaičius auga ne tiesiškai. Jis apskaičiuojamas pagal formulę:

n × (n − 1) / 2

Dvylikos keliautojų grupėje yra 66 galimos žmonių poros. Šešiolikos keliautojų grupėje – jau 120.

Taigi pridėjus keturis žmones galimų tarpusavio porų atsiranda ne keturiomis, o 54 daugiau. Tai yra beveik 82 procentų augimas.

Žinoma, ši formulė nereiškia, kad visi grupės žmonės vienodai artimai bendraus ar kad šešiolikos žmonių kelionė būtinai bus 82 procentais sudėtingesnė. Matematika nematuoja simpatijų, draugysčių ar to, kas pirmąją dieną užims vietą prie lango ir jos nebepaleis iki kelionės pabaigos.

Tačiau ji labai gerai parodo, kaip greitai tankėja grupės socialinis žemėlapis. Atsiranda daugiau skirtingų poreikių, nuomonių, bendravimo būdų ir mažų situacijų, kurias vadovui reikia pastebėti.

Trečdaliu daugiau vadovo dėmesio

Kelionės vadovas yra vienas. Jei jo laiką teoriškai padalytume po lygiai, dvylikos žmonių grupėje kiekvienam keliautojui tektų trečdaliu daugiau jo laiko nei šešiolikos žmonių grupėje.

Galima paskaičiuoti dar konkrečiau. Jei vadovas turėtų valandą individualiam bendravimui, grupėje po 12 kiekvienam tektų po penkias minutes. Grupėje po 16 – po tris minutes ir 45 sekundes.

Tikrovėje vadovo laikas, žinoma, nėra dalijamas chronometru. Vienam reikia pagalbos registruojantis į skrydį, kitam – patarimo vaistinėje, trečias nori daugiau sužinoti apie vietą, o ketvirtam tiesiog reikia pasakyti, kur dingo jo lagaminas. Tačiau principas nesikeičia: kuo mažesnė grupė, tuo didesnė tikimybė, kad vadovas ne tik išgirs klausimą, bet ir turės laiko normaliai į jį atsakyti.

Mažoje grupėje lengviau pastebėti ir tai, ko žmogus nepasako. Kad pavargo. Kad liko pokalbio nuošalyje. Kad vakarienėje negavo jam tinkamo maisto. Kad jau trečią dieną mandagiai tyli, nors iš tiesų kažkas nepatinka.

Mažiau laiko praleidžiame laukdami

Keturiais žmonėmis didesnė grupė reiškia ne tik keturis papildomus pasus ar lagaminus.

Tai dar keturi žmonės, kurie registruojasi viešbutyje, renkasi patiekalus, keičia pinigus, perka kavą, ieško kambario rakto, grįžta į autobusą ir kartais paskutinę minutę prisimena, kad reikia į tualetą.

Kiekvienas toks veiksmas atskirai užtrunka nedaug. Tačiau per dvi savaites jų susidaro šimtai. Todėl mažesnėje grupėje rytinis išvykimas iš viešbučio vyksta greičiau, pietūs neužtrunka ilgiau, o sustojimas nusipirkti kavos rečiau virsta atskira programos dalimi.

Kelionėje laikas yra labai konkreti vertė. Kuo mažiau jo praleidžiame skaičiuodami žmones ir laukdami vėluojančiųjų, tuo daugiau jo lieka pačiai šaliai.

Galime rinktis ne tik didelėms grupėms pritaikytas vietas

Dvylikos žmonių grupė dažniau telpa į mikroautobusą, prie vieno bendro ar kelių gretimų stalų, nedideliame šeimos restorane, vietos gido kieme ar mažame viešbutyje.

Tai suteikia daugiau laisvės sudarant maršrutą. Ne kiekviena įdomi vieta turi aikštelę dideliam autobusui. Ne kiekvienas geras restoranas gali vienu metu priimti dvidešimt žmonių. Ne kiekviena bendruomenė ar šeima nori, kad į jos namus įžengtų visa konferencija su vardinėmis kortelėmis.

Kai grupė nedidelė, mažiau priežasčių rinktis vietą vien todėl, kad ji gali aptarnauti daug žmonių. Galime daugiau dėmesio skirti tam, ar ten iš tiesų verta važiuoti.

Vienas pokalbis, o ne kelios atskiros grupelės

Dvylika žmonių dar gali girdėti vieni kitus. Prie vakarienės stalo įmanomas vienas bendras pokalbis. Vietos gidas gali atsakyti į klausimus visiems, o ne kartoti tą patį kelioms atskiroms kompanijoms.

Tai nereiškia, kad visi privalo visą laiką būti kartu. Kelionėje natūraliai atsiranda artimesnių pašnekovų, anksti besikeliančiųjų, fotografuojančiųjų, kavos ieškotojų ir žmonių, kurie per laisvą valandą nori tiesiog ramiai pasėdėti.

Tačiau mažoje grupėje mažesnė tikimybė, kad susiformuos keli beveik nesusitinkantys pasauliai. Žmonės greičiau susipažįsta, lengviau įsitraukia į bendrą pokalbį ir rečiau lieka nematomi.

Kodėl tuomet ne aštuoni?

Dar mažesnė grupė kai kuriais atžvilgiais būtų dar lankstesnė. Tačiau dvylika mums atrodo geriausia pusiausvyra.

Tai pakankamai žmonių, kad grupėje būtų skirtingų charakterių, patirčių ir pašnekovų. Kad kelionės dinamika nepriklausytų nuo dviejų ar trijų žmonių nuotaikos. Kad galėtume suorganizuoti sudėtingus maršrutus, samdyti gerus vietos gidus ir transportą, bet kelionės kaina netaptų prieinama tik išrinktiesiems.

Mažiau ne visada automatiškai reiškia geriau. Tačiau daugiau labai greitai pradeda reikšti kitaip.

Dvylika negarantuoja idealios grupės

Joks skaičius negarantuoja, kad visi žmonės sutars, niekas nevėluos, o kiekvienas restoranas turės vieną idealiai tinkantį stalą. Kelionės vis tiek lieka gyvas procesas, kuriame dalyvauja skirtingi žmonės.

Tačiau dvylika sukuria geresnes sąlygas vadovui pažinti kiekvieną keliautoją, grupei judėti greičiau, o žmonėms būti ne keleivių sąrašo numeriais, bet matomais bendrakeleiviais.

Todėl 12 nėra tiesiog truputį mažiau nei 16. Tai visai kitoks būdas keliauti.