Apie 8 jogos principus

Iš tiesų, kas gi yra joga? 

Visų pirma, tai - mokslas bei juo paremta praktika, kurių ištakos siekia apie 3000-uosius metus prieš Kristų. Senovės išminčiai žmogaus kūną suprato kaip instrumentą, susidedantį iš fizinio kūno, proto, taip pat iš subtilesnių vibracijų energijų. Šis instrumentas, anot  jogos pradininkų, mums duotas tam, kad mes galėtume pilnavertiškai gyventi kaip žmogiškosios būtybės ir kartu nuolat būti sąjungoje (“joga” Sanskrito kalboje reiškia “jungtį”) su universaliąja Visatos energija (kurią galima vadinti Dievu, Aukščiausiuoju  Protu, Kūrėju ir pan.). Toks jogos paskirties aiškinimas iš esmės skiriasi nuo daugelio šiuolaikinių jogos praktikuotojų ir net mokytojų suvokimo, kuriame akcentuojamas praktikuotojo fizinių ir protinių savybių ugdymas.

Joga yra natūralus, universaliais Visatos dėsniais paremtas būdas rasti kelią į savo tikrąją prigimtį, t.y. vystytis kaip dvasinei būtybei net ir gyvenant fiziniame kūne ir materialiame pasaulyje. Tačiau ar “tokia” (t.y. tikroji) joga iš tiesų yra reikalinga šiuolaikiniam žmogui? O jeigu ir reikalinga, tai ar įmanoma ją praktikuoti, neapleidžiant “žemiškųjų” pareigų?

Iš tiesų, jeigu eilinis šeimos žmogus pabandytų praktikuoti visus senuosiuose jogos mokytojų raštuose nurodytus kūno ir proto tobulinimo būdus, taip pat užsiimtų ir giliomis dvasios ugdymo praktikomis, greičiausiai jo šeimyninis bei profesinis gyvenimas smarkiai nukentėtų, o gal net ir sužlugtų. Tačiau tikroji jogos esmė – ne griovimas, o ryšys, jungtis, balansas. Todėl kai kurie pripažinti šiuolaikiniai jogos autoritetai rekomenduoja “neperlenkti lazdos” ir praktikuoti šiuolaikiniam žmogui “adaptuotus” pagrindinius jogos principus. Toks senųjų principų pritaikymas visiškai nesumenkina jų vertės, o tik patvirtina amžinąją tiesą – kad pasaulis nuolat kinta (beje, jogos praktika padeda šią tiesą labai giliai suvokti tiek protu, tiek ir kūnu). 

Vienintelis pastovus dalykas gyvenime, kuris niekada nekinta ir nedingsta, esame MES – tai yra, amžinoji energija, siela, keliaujanti per skirtingus žemiškuosius gyvenimus. Ir jei norime gyventi iš tiesų laimingai, tai laimės šaltinį turime surasti tame nekintančiame „aš“. Tuomet jokie išoriniai įvykiai, aplinkiniai žmonės, jų vertinimai negalės įtakoti mūsų būsenos. Ilgainiui pajausime, kad nuolat esame pasitikėjimo Gyvenimu ir Visata būsenoje, nedraskomi baimių, kaltės, susierzinimo ir pykčio. Tai ir vadinama TIKRĄJA vidine ramybe. Tai didžiausias lobis, kuris – kaip bebūtų keista - slypi mums geriausiai prieinamoje vietoje. Tačiau neberandame kelio į ramybės šaltinį dėl netinkamo mąstymo ir gyvenimo būdo. Budos žodžiais tariant – dėl nežinojimo.

Taigi, kaip surasti laimę savyje? Kaip rasti kelią į tikrąją ramybę? Senieji jogos mokytojai sukūrė aštuonių jogos principų sistemą, kurią praktikuojant atstatomas ir stiprinamas ryšys su mūsų tikrąja esme – kuriančiąja Visatos energija (visa ko šaltiniu, Dievu, Aukščiausiuoju protu). Kaip jau sakėme, nors tie principai gyvuoja jau daugiau kaip 5000 metų, tačiau yra absoliučiai pritaikomi ir šiais laikais. 

Pirmasis principas – saviaukla (Yama), taip pat dar kartais paprasčiau vadinama tiesiog moraliu elgesiu. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų - paprastas principas, juo labiau, kad jį turime ir krikščioniškoje kultūroje (dešimt Dievo įsakymų). Kita vertus, kasdien jį pažeidžiame: tyčia ar “netyčia” pameluojame, mūsų veiksmai, žodžiai ir mintys prarado paprastumą, apsivėlė savanaudiškais ketinimais (kurie kartais slypi itin giliai ir ne iš karto iškyla į dienos šviesą), pasiduodame ydoms – turto troškimui (savanaudišką troškimą reikėtų atskirti nuo gerovės kūrimo, kas yra pozityvus, bendro gėrio ieškojimo nulemtas veiksmas) ir pan. Moralus elgesys (Yama) yra pirminė, privaloma tikrosios vidinės ramybės sąlyga, nes tik tuomet, kai nepažeidžiame moralės dėsnių, galime jaustis harmonijoje su Visata, tik tuomet mums atveriamas kelias į universaliosios energijos šaltinį. Tie, kurie praktikuoja šį principą, nuolat pilni pasitikėjimo gyvenimu, jiems netrūksta nei fizinės energijos, nei džiaugsmo. Tad kodėl, žinodami apie tokį ryšį tarp moralaus elgesio ir savo būsenos, mes vis dėlto nuolat “nukrypstame iš kelio dėl takelio”? Atsakymas slypi paties principo pavadinime – tai yra saviaukla. Tai reiškia, jog moraliais netampame savaime. Norint tokiais būti, reikalinga nuolat išlikti aukšto sąmoningumo būsenoje. Būtent todėl Yama ir yra praktika. Nepakanka tik paskaityti gero elgesio vadovėlį ar kokį nors šventraštį – būtina kasdien, kas minutę ir kas sekundę kontroliuoti savo mintis, žodžius ir veiksmus. 

Antrasis principas – saviugda (Niyama). Tai tam tikrų dvasinių savybių nuolatinis ugdymas. Jeigu Yama yra universalių moralės dėsnių praktikavimas, tai Niyama yra daugiau asmeninis santykis su pačiu savimi – vidinė ir išorinė švara (tyrumas), gilus savęs pažinimas, savo energijos “resursų” protingas naudojimas, galiausiai – savo dvasinės prigimties suvokimas. 

Trečiasis principas – kūno padėtys (Asanos). Tai yra tas jogos principas, kuris dažnai ir laikomas joga apskritai. Jis apima fizinį ir psichologinį lavinimąsi.

Ketvirtasis principas - Pranayama (Kvėpavimo, „gyvybinės energijos“ valdymas). Tai senovinės kvėpavimo pratimų technikos valančios fizinį ir energetinį kūnus, pašalinančios energinius blokus ir padedančios valdyti protą.

Penktasis principas - Pratyahara (Juslių ir jutimų valdymas, dėmesio sutelkimas); Tai yra susitelkimas, savo dėmesio sugrąžinimas iš išorės į vidų. Mes esame labai dažnai dirginami savo penkių juslių ir visas dėmesys, kurį mes paskiriame išorei, švaisto mūsų energiją ir jos lieka vis mažiau sukoncentruota į mūsų vidinį (dvasinį) pasaulį. Šio principo praktikavimas būtų – mažiau dėmesio skirti jusliniams malonumas ir daugiau gilintis į dvasinius dalykus. Be abejo, nereikia visiškai atsisakyti, tai atneštų disbalansą į kasdieninį gyvenimą.

Šeštasis principas - Dharana (Koncentracija). Šis principas moko absoliučiais susikoncentruoti į vieną tašką (objektą). Koncentracija turi būti tokia gyli, kad net suvokimas, kad tas objektas egzistuoja yra negalimas. Visiška koncentracija į vieną dalyką labai praverčia kasdieniniame gyvenime.

Septintasis principas - Dhyana (Meditacija – nevaržomas psichikos srautas, nukreiptas į koncentracijos objektą). Šis principas taikytinas tik gerai pritaikius pirmus 6. Tai yra medituojančio žmogaus susiliejimas su meditacijos objektu ir savęs nebeatskyrimas kaip atskiro objekto.

Aštuntasis principas - Samadhi (Savasties pasiekimas). Tai aukštesnioji sąmonės būsena patiriama meditacijos metu. Tai jau veikiau aukščiausia pamoka, nei principas. Tai jogos praktikos apvainikavimas. Tai tokia būsena, kurios metu medituojantysis ištirpsta grynosios sąmonės tėkmėje ir tuomet pajaučia ryšį su visomis gyvomis būtybėmis. taikos, aukščiausio pilnatvės suvokimo ir visaapimančios meilės pojūtis.Tai kelionės finišas – vidinė ramybė.

Kaip juos taikyti?

Visų pirma mes turime juos pažinti ir išgyventi, negalime taikyti to, ko neišmanome. Juk nevairuotume automobilio nemokėdami to daryti, lygiai tas pats ir yra su šiais jogos principais - jų neišstudijavę ir neišgyvenę negalime taikyti kasdieniame gyvenime. Na mes gal ir galėtume bandyti taikyti, bet jei nebūsime išgyvenę to, ką bandome pritaikyti, mūsų pastangos ilgai netruks ir praėjus kažkiek laiko mes nuleisime rankas. Reikia bent trumpam prisiliesti prie vidinės ramybės, kad suprastume kas tai yra ir kad visą savo likusį gyvenimą jaustume tam alkį.

Tam ir sukūrėme ypatingą kelionę - kad galėtumėte atitrūkti nuo savo kasdienybės, atsiriboti nuo visą laiką kažkur mirtinai skubančio pasaulio ir pabūti su savimi, pažinti save, iš esmės pažinti gyvenimą ir pasaulį. Lygiai kaip negali įvertinti pastato kokybės neišėjęs iš jo ir neapžiūrėjęs iš išorės, lygiai taip pat, negali ir įvertinti savo savo gyvenimo kokybės neatsiribojęs ir nepažvelgęs į jį iš šalies.

Jei norime išlikti ramūs ir subalansuoti, nepaisant šiuolaikinio gyvenimo tempo, mes turime kažką daryti patys, veikdami  - gyvenimas pats nesustos ir mūsų neapkabins. Jei norite kažką savo gyvenime ar pasaulyje pakeisti – turite pradėti nuo savęs.