Pažintinė kelionė į Tanzaniją ir poilsis Zanzibare

Skrisime į Tanzaniją, Kilimandžaro tarptautinį oro uostą su geriausiomis Europos avialinijomis - Turkish Airlines. Vėlai naktį iš oro uosto važiuosime į Arušą (45 km, 1 val.). Aruša, vietinių vadinama „A“ miestu, įsikūrusi Meru kalno – penktas pagal aukštį Afrikos kalnas – papėdėje. Būtent dėl aukštumų čia vyrauja malonus klimatas ir sodri, vešli žaluma. Nakvynė viešbutyje.

Arušos nacionalinis parkas yra garsus dėl antro pagal aukštį Tanzanijos kalno - Meru (aukščiausias, žinoma, yra Kilimandžaras, esantis tik už 60 kilometrų). Parkas nedidelis, čia žvėrių yra mažiau, nei kituose nacionaliniuose parkuose, bet puikiai tiks pradėti kelionę, adaptuotis prie afrikietiško gyvenimo stiliaus. Po pirmojo visos dienos safario, grįšime nakvynei į tą patį viešbutį Arušoje.

Trečią dieną po pusryčių išvykstame visos dienos safariui į Tarandžyro nacionalinį parką. Įsikūręs šiek tiek toliau nuo pagrindinio safario maršruto Tarandžyro nacionalinis parkas yra mielas ir ramus šiaurinės Tanzanijos parkas, žymus dėl dramblių migracijos, paukščių ir gan autentiškos safario atmosferos. Didžioji šio regiono keliautojų dalis arba visiškai nelanko Tarandžyro parko, arba užsuka keletui valandų iš esmės nepamatydami Tarandžyro. Tarandžyras – šeštas pagal dydį Tanzanijos nacionalinis parkas. Pavadinimas kilęs nuo Tarandžyro upės, kuri teka šiuo parku ir yra vienintelis vandens šaltinis laukiniams gyvūnams sausuoju sezono metu. Būtent sausuoju sezono metu tūkstančiai gyvūnų migruoja iš Manjaros nacionalinio parko į Tarandžyrą. Kraštovaizdis ir augmenija neįtikėtinai įvairi - kalvos nusagstytos daugybe baobabų, tankių krūmynų, to vėliau nepamatysite tęsdami kelionę.

Po pusryčių išvyksime link Serengečio nacionalinio parko (160 - 180 km, važiavimo laikas 3 - 4 val.). Pervažiuosime Ngorogoro saugomą teritoriją, kurioje bus galima sustoti masajų kaime. Masajai tikriausiai yra viena iš labiausiai žinomų genčių Afrikoje. Jie gyvena Kenijoje ir šiaurės Tanzanijoje. Iki šiol jie laikosi savo tradicijų ir daugeliui sudaro “autentiškos” genties įvaizdį. Vis dėlto, turistui ne taip paprasta pajusti tą autentiškumą. Masajai, priešingai, nei daugelis kitų Tanzanijoje gyvenančių genčių yra ne žemdirbiai, bet piemenys, pripratę savo bandas ganyti bekraštėse savanose ir klajoti po jas kartu su lietumi ir žaliuojančia žole. Kai šalyje tradicinėse masajų gyvenamose žemėse buvo įkurtas Serengečio nacionalinis parkas, o gentis perkelta į jo prieigas, Ngorogoro saugomą teritoriją, masajai prarado daug ką. Gal būtų iškeldinti ir dar toliau, tačiau masajai nemedžioja laukinių žvėrių, tad nekelia grėsmės jiems. Važiuojant link Serengečio gana gausu tokių kaimų, jie vadinami boma. Tačiau jie buvo įkurti tam, kad bendruomenė galėtų taip uždirbti iš turizmo. Tikrieji masajai, iki šiol ganantys bandas po Ngorogoro ugnikalnio kalderos apylinkes, gyvena atokiau nuo pagrindinių kelių ir juos surasti reikia kantrybės, mat jie iki šiol klajoja, kaip klajodavo jų protėviai.

Priklausomai nuo to, kuriuo metų laiku keliausite, važiuosite arba į centrinę, arba į šiaurinę parko dalį. Dviems naktims apsistosime vienoje lodžijoje, o dviems - kitoje lodžijoje, t.y. stacionariose palapinėse su visais patogumais.

Serengečio pavadinimas kilo iš masajų kalbos ir reiškia nesibaigiančią lygumą. Atrodo, kad savana tęsiasi tiek, kiek mato akys. Žinoma, vaizdus kartais paįvairina akacijų ir krūmų giraitės bei granitinių akmenų sankaupos, kurias taip mėgsta plėšrūnai (pamenate filmuką "Liūtas karalius" - ant tokio akmens tik ką gimusį Simbą parodė visiems žvėrims). Į Serengečio parką atvykstama stebėti garsiosios antilopių gnu migracijos. Ši migracija vyksta kiaurus metus – keičiantis sezonams migracija vis persikelia į kitas parko vietas. Milijonas antilopių gnu... kiekviena iš jų juda tuo pačiu senuoju ritmu, atlieka savo instinktyvią rolę neišvengiamame gyvenimo rate.

Serengetis garsėja įvairių laukinių gyvūnų populiacija. Safaryje labiausiai visi trokšta pamatyti didįjį penketą (Big Five), šis terminas taip pat kilęs iš ankstyvųjų safarių ir baltųjų medžiotojų laikų bei apibūdina didžiausius ir sunkiausiai sumedžiojamus Afrikos gyvūnus: liūtą, leopardą, dramblį, raganosį ir buivolą. Manoma, kad Serengetyje yra didžiausia liūtų koncentracija visoje Afrikoje, iš dalies dėl didelės maisto gausos. Afrikinis leopardas – šie plėšrūnai vienišiai dažniausiai matomi Seroneros regione, bet gyvena visame nacionaliniame parke.

Trys dienos gausios Afrikos dulkių, kurias atperka dar daugiau įspūdžių pamatyti laukinius gyvūnus iš arti. Visa tai itin smagu aptarti sėdint vakare prie stovyklos laužo, po skanios vakarienės. Nenustebkite, jei į jūsų stacionarią palapinę jus palydės masajus - laukinė gamta čia arti kaip niekur kitur.

Po pusryčių išvykstame link Ngorongoro kraterio. Ngorongoras – užgesęs ugnikalnis, jo pavadinimas reiškia „didelė duobė“. Kitados jis buvo kūgio pavidalo ir beveik dvigubai aukštesnis negu dabar. Tačiau, kai maždaug prieš 2,5 mln. metų galų gale išsieikvojo jo paskutinio išsiveržimo galia ir visas po jo kūgiu buvusios magmos židinys ištuštėjo, kūgio viršūnė susmego į tuštumą. Dabar iš jo likusi tik Apskritojo stalo kalva šiaurės vakarinėje kraterio dalyje. Ngorongoras yra šešta pagal dydį pasaulio kaldera – apie 18 km skersmens ir beveik taisyklingai apskrita. Be to, tai didžiausia kaldera su nepertraukiama ketera.

Ant kraterio dugno, užimančio 260 km², galima pamatyti vieną didžiausių Afrikoje gyvūnijos susibūrimų, maždaug – 30 000 gyvūnų. Iš tikro šis krateris – mažytis laukinio Rytų Afrikos gyvūnijos pasaulio pavyzdys. Tai viena geriausių pasaulyje gyvūnų stebėjimo vietų. Kraterio keteros atitvertiems nuo išorinio pasaulio gyvūnams nieko, ko reikia gyvenimui, nereikia ieškoti. Tik maža dalis gyvūnų iškeliauja iš kraterio senais, per jo keterą vedančiais takais. Jie susilieja su sausuoju sezonu lygumose migruojančiais gyvūnais, o vėliau sugrįžta. Šie migruojantys gyvūnai sudaro labai mažą procentą, bet jie susieja Ngorongoro gyvūniją su bendru genetiniu išorinio pasaulio fondu.

Nakvosime nuostabioje lodžijoje, kurioje auga kavos pupelės - puiki proga įsigyti lauktuvių iš Tanzanijos ir pamažu grįžti į civilizaciją.

Ryte išvyksime į Arušą, į Kilimandžaro oro uostą, iš kur jau skrisime į Zanzibarą. Šiek tiek nutolusį nuo Tanzanijos pakrantės Zanzibaro salyną sudaro daugiau nei 50 salų, dauguma jų turi ilgą istoriją ir turtingą kultūrų mišinį. Geriausiai žinoma (ir didžiausia) sala yra Zanzibaras, dar vadinama Ungudža (Unguja). Zanzibaras – pusiau autonominis Tanzanijos administracinis vienetas, jo centras – senamiestis vadinamas Stone Town (Akmeninis miestas). Viešbutį poilsiui galėsite pasirinkti pagal savo pageidavimą - nuo 3*** viešbučio mieste iki 4 ar 5***** poilsio vietų ant vandenyno kranto.

Skaisčiai žydras vanduo ir baltas smėlis laukia čia atvykstančių. Vienintelis trūkumas yra tas, kad dauguma viešbučių turi „stiebtis“ ant koralinių uolų. jei mėgstate ilsėtis ant balto smėlio - mes padėsime jums išsirinkti tinkamą viešbutį. Bet Zanzibaras įdomus ne tik poilsio galimybėmis. Nenorintiems tinginiauti - bus galima pasirinkti keletą turų (už papildomą mokestį).

Prieskonių turas su išsamia informacija ne tik apie prieskonius, bet ir apie vietoje auginamas žoleles su išsamiu pasakojimu kaip jos tradiciškai naudojamos gydymo tikslais, kosmetikai ir maisto gamybai. Jozani miškas, kuriame gyvena retosios tik šioje vietovėje gyvenančios šunbeždžionės – Zanzibaro rudieji kolobai. Jei panorėsite, galėsite pasivaikščioti mediniais takeliais po mangrovių ekosistemą.

Paskutinė poilsio diena ir naktinis skrydis iš Zanzibaro oro uosto per Stambulą į Vilnių.