Čilė ir Argentina: nuo Atakamos dykumos iki Patagonijos ledynų

Skrydžiai į Santjagą. Pasitikimas oro uoste, pervažiavimas į Valparaisą (apie 2 val.).

Valparaisas įsikūręs ant stačių kalvų, supančių Ramiojo vandenyno įlanką. Beveik iš kiekvieno Valparaiso rajono atsiveria vaizdai į aplinkines kalvas, nusėtas spalvingų namukų, ir į vandenyno įlanką, kurioje plūduriuoja begalės laivų. Nakvynė spalvingame Valparaiso mieste.

Diena Valparaise – menininkų, jūrininkų ir studentų mieste. Susipažįstame su šiuo spalvingu miestu iš arčiau – pasivaikščiojimai po siauras Valparaiso gatveles, vingiuojančias kalvų šlaitais, bei pasivažinėjimas senoviniais funikulieriais palieka ypatingą įspūdį apie šį žavingą miestą.

Valparaisas XIX amžiuje buvo vienas svarbiausių Pietų Amerikos uostų, kadangi čia sustodavo visi laivai, atplaukę į vakarinę žemyno pakrantę pro Magelano sąsiaurį. Įrengus Panamos kanalą, laivams atsivėrė tiesesnis kelias į Vakarus, ir Valparaisas kuriam laikui neteko savo reikšmės ir apsnūdo žiemos miegu. Tačiau vėliau šis žavus miestas sulaukė menininkų dėmesio, ir jis atgijo naujomis spalvomis. O dabar, kai į miestą atsikėlė nemažai turtingesnių gyventojų iš Čilės sostinės Santjago, kurie ieškojo priebėgos nuo sostinės šurmulio, dabar Valparaisas tiesiog pulsuoja gyvybe ir užburia savo ypatinga dvasia.

Sakoma, kad Valparaisas įsikūręs ant 43-jų kalvų, o kiekvienoje iš šių kalvų – vis kitoks rajonėlis, turintis savo dvasią ir išskirtinumą. Vieną rajoną puošia menininkų instaliacijos, įsikūrusios tiesiog gatvėje, kitame – jaukūs restoranėliai ir kavinės, dar kitame akis džiugins prabangios vilos. Kuris iš šių rajonų arčiau jūsų širdies, galėsite nuspręsti patys :).

Po dienos ekskursijos, laisvas vakaras Valparaiso mieste – galimybė apsilankyti jaukiose miesto kavinėse ir geriau pajausti Valparaiso dvasią. Antra nakvynė Valparaiso mieste.

Ryte pervažiavimas į Santjago oro uostą (apie 2 val.) ir skrydis į Kalamą. Iš čia vyksime į Atakamos dykumos pakraštyje įsikūrusį miestelį San Pedro de Atakama (San Pedro de Atacama).

Nakvynė San Pedro miestelyje (2440 m. virš jūros lygio) prieš pažintį su Atakamos dykumos paslaptimis.

Prasideda pažintis su Atakamos dykumos gamtos stebuklais... Šiandien mūsų lauks visos dienos turas į Atakamos druskos dykumą (Salar de Atacama) ir aplinkinius aukštikalnių ežerus.

Ryte išvyksime į Atakamos druskos dykumą – didžiausią druskos dykumą Čilėje ir penktą pagal dydį pasaulyje. Ši dykuma priklauso Čilės Flamingų rezervatui (Reserva de los Flamencos), jos teritorijoje gyvena 3 flamingų rūšys, ir kai kuriuos iš šių flamingų bus galima pamatyti ekskursijos metu, lankantis prie Čiacha (Chaxa) lagūnos – čia jie maitinasi ežere vešinčiais dumbliais.

Vėliau kilsime į 4-ių tūkst. metrų aukštį virš jūros lygio ir aplankysime kelis aukštikalnių ežerus. Minikės ir Miskančio ežerai (Minique ir Miscanti) yra maitinami vandens, atitekančio nuo aplinkinių kalnų – šių ežerų vanduo vilioja žydra turkio spalva, tačiau tik grožėtis, o ne maudytis juose (kadangi ežerai išsidėstę aukštikalnėse, vanduo čia gerokai per šaltas maudynėms).

Dienos pabaigoje stabtelėsime Takanajaus kaimelyje (Toconao) – čia bus galima ne tik įkvėpti daugiau gryno oro (nusileisime į "priimtiną" 2470-ies metrų aukštį virš jūros lygio), bet ir pasižvalgyti į kaimo amatininkų pagamintus įvairius gaminius iš alpakos vilnos.

Į San Pedro de Atakama miestelį grįšime vakare. Antra nakvynė San Pedro de Atakama miestelyje.

Šiandien mūsų svarbiausia diena Atakamos dykumos apylinkėse, kadangi laukia pažintis su jos garsiausiais objektais – Mėnulio slėniu (Valle de La Luna) ir Tatijo geizeriais.

Anksti ryte vyksime į Tatijo geizerių lauką (El Tatio) – išvyksime apie 4 val. ryto, kad spėtumėte pamatyti geizerius kylančios saulės spinduliuose. Tatijo geizeriai – aukščiausiai kalnuose esantis geizerių laukas pasaulyje, jis plyti 4 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio, tad atvykus čia anksti ryte tikrai reikės šilčiau apsigaubti.

Tačiau prieš mūsų akis atsivėręs didžiulis garuojantis geizerių laukas tikrai nepaliks abejingų. Vietiniai indėnai praminė šiuos geizerius žodžiu, kuris reiškia "didžiulė krosnis" (kečujų kalba "tatio"), ir lankantis čia sunku su jais nesutikti: vaikštant tarp žemėje atsivėrusių kunkuliuojančių skylių, iš kurių veržiasi karšti garai ir beveik verdančio vandens stulpai (viduje kunkuliuojantis vanduo yra įkaitęs iki 85 laipsnių karščio), gali kilti mintis, kad pakliuvai į milžinišką gamtos, ar net, kaip sako kai kurie turistai, "pragaro" virtuvę.

Grįždami į San Pedro de Atakama, dar užsuksime į natūralius terminius baseinus, pripildytus geizerių vandens – norintys galės išsimaudyti.

Vakare mūsų lauks paskutinis Atakamos objektas – Mėnulio slėnis.

Atakamos dykuma vadinama sausiausia dykuma pasaulyje, o Mėnulio slėnis (Valle de la Luna) – turbūt spalvingiausia šios dykumos dalis. Manoma, kad anksčiau šioje vietoje plytėjo ežeras, o vandeniui susigėrus į žemės plyšius, prieš akis atsivėrė neįtikėtinų formų uolienų dariniai, nuspalvinti įvairių mineralų ir padabinti druskos "šerkšnu". Vėjas ir nuo kalnų atitekantis vanduo toliau formavo šį "mėnulio peizažą", ir tai, ką dabar galime išvysti Mėnulio slėnyje, tikrai kelia minčių apie nežemišką šios vietos kilmę.

Išvykos metu žvalgysimės į Atakamos dykumos slėnius, nusėtus vulkanais ir nudažytus įvairiausiomis spalvomis, o saulėlydį pasitiksime nuo uolų žvelgdami į saulės šviesų spektaklį Atakamos dykumoje, plytinčioje mums po kojomis. Saulėlydis Atakamos dykumoje nudažo apylinkes nuostabiomis spalvomis, tad šios akimirkos tikrai bus nepakartojamos ir ilgam išliks atmintyje.

Paskutinė nakvynė San Pedro de Atakama miestelyje.

Šiandien važiuosime link Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusio dykumos miesto – Ikikės (apie 7 val. kelionė). Tačiau pakeliui mūsų laukia pažintis su Atakamos dykumos "vaiduokliu" – Humberstono miesteliu.

Humberstono miestelis buvo įkurtas 1872 metais, kai Čilę krėtė iškasenų "karštinė". Šalia Humberstono buvo įrengta nitratų kasykla, o pats miestelis pastatytas kasyklos darbuotojams apgyvendinti. Čia buvo pastatyti tipiniai sublokuoti namai darbininkų šeimoms, įrengta kino salė, baseinas, krepšinio aikštelė.

Tačiau miestelio klestėjimas ir ramus gyvenimo ritmas buvo sutrikdytas, kai iškasenos baigėsi... Gyventojai staiga buvo priversti apleisti namus ir išsikraustyti kitur. Kai kuriuose namuose liko kabančios užuolaidos, kitur mėtosi virtuvės rakandai ar vaikiški žaislai. Vaikščiodami po šį ištuštėjusį miestelį, galėsime spėlioti ką labiau gyventojai mėgo veikti laisvu laiku – žaisti krepšinį ar futbolą? Maudytis baseine ar eiti į kiną? Kokius filmus žiūrėjo? Įvairūs lyg netyčia palikti daiktai ir rakandai mums padės į kai kuriuos iš šių klausimų atsakyti... O vėjo gainiojami dulkių sūkuriai tuščiose gatvėse galbūt primins amerikietiškų vesternų scenas...

Vakare atvyksime į Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusią Ikikę (Iquique).

Nakvynė Ikikėje, prieš pažintį su paskutiniu Atakamos dykumos stebuklu – spalvotais ežerais.

Šiandien vyksime Ikikės apylinkių grožybių apžiūrėti. Sąlyginai netoli nuo Ikikės (už maždaug 5-6-ių valandų kelio), Tarapakos kalnuose plyti trys spalvoti ežerai – raudonas, geltonas ir... žalias... Pamatysime du iš šių ežerų. Galbūt jų spalvos nebus visiškai identiškos Lietuvos vėliavai, bet tikrai nustebins savo ryškumu (jei tik oras bus palankus).

Įspūdingiausias iš trijų ežerų – Laguna Roja (isp. "raudonoji lagūna"). Net iki 2009-ųjų metų apie šį ežerą Čilės mokslininkai nieko nežinojo, tai vienas iš vėliausiai "atrastų" Čilės ežerų. Tad ir mes būsime vieni iš pirmųjų turistų, kuriems prieš akis atsivers raudoni šio ežero vandenys. Raudonosios lagūnos vanduo – apie 40-ies laipsnių šilumos, šiam ežerui spalvą suteikia mineralinės nuosėdos, o jo gylis kol kas neištirtas.

Šių dienų legendos pasakoja, kad šalia raudonojo ežero gyvenusi aimarų gentis beveik išmirė, kadangi gerdavo mineralais gausų lagūnos vandenį. Kita legenda sklando apie žaliąją lagūną – sakoma, kad ji vienintelė iš trijų yra vyriškos giminės, kadangi naktimis "knarkia" (iš ežero dugno kyla dujos, kurios suformuoja burbulus, o šiems kylant, sklinda garsas).

Pasižvalgę į spalvotus ežerus ir aplankę porą kalnų kaimelių, vėlai vakare grįšime į Ikikę. Antra nakvynė Ikikės mieste.

Skrydis į Čilės sostinę Santjagą.

Santjagas – vienas moderniausių Pietų Amerikos miestų. Jį puošia ne kolonijinė, ispanų laikų architektūra, o XIX amžiaus "art deco" bei neogotikinio stiliaus pastatai. Galbūt jie nėra kažkuo išskirtiniai – panašių pastatų galima pamatyti Londone ar Paryžiuje, tačiau savitą charakterį šiam miestui suteikia ne architektūra, o Santjago gyventojai, menantys įvairius šalies gyvenimo etapus. Jų kraujyje – ir mapučių (garsiausia Čilės gentis) bei inkų palikimas, ir atmintis apie ispanų ekspansiją, ir naujųjų laikų iššūkiai (pavyzdžiui, ne taip seniai numalšinta Pinočeto diktatūra). Čiliečiai užgrūdinti istorijos skersvėjų, tačiau išliko ne tik tvirti ir išdidūs, bet ir atviri užsieniečiams, besimėgaujantys gyvenimu ir jo teikiamais džiaugsmais.

Laisvas vakaras Santjage – galimybė apsilankyti viename iš čilietiškų restoranų ar gyvybinguose, šurmuliuojančiuose sostinės baruose bei pabandyti pažinti čilietišką charakterį. Nakvynė Santjage.

Šiandien mūsų laukia pažintis su Santjagu. Susipažinsime su Čilės sostine ir aplankysime žymiausias jos vietas – aikštes, gatves, parkus ir, be abejo, bent vieną iš gausybės sostinės turgelių.

Santjagas – didelis miestas, ir jame kiekvienas rajonas gyvena savitą gyvenimą. Tad aplankysime ne tik miesto centrą, kur įsikūrusios svarbiausios šalies institucijos (parlamentas, vyriausybė ir kt.), bet ir meniškąjį Lastarijos rajoną (Lastarria), turgelių zoną La Vegoje (La Vega) bei naktimis atgyjančią Bejavistą (Bellavista). Besidomintys čiliečių literatūra, galės apsilankyti ir garsiausio Čilės poeto P.Nerudos muziejuje*.

Antra nakvynė Santjage.

Šiandien prasidės mūsų kelionė į Čilės Patagoniją – tai turbūt atšiauriausias Žemės kampelis, kuriame gamta sugrojo aukščiausiomis natomis.

Ryte vyksime į Santjago oro uostą ir skrisime į Čilės Patagonijoje įsikūrusį Punta Arenas miestelį. Nakvynė Punta Arenas miestelyje, prieš pažintį su laukine Patagonijos gamta.

Mūsų pažintis su Patagonija prasidės nuo... pingvinų :). Ryte leisimės į išvyką laivu Magelano sąsiauriu iki Magdalenos salos. Jau pats plaukimas Magelano sąsiauriu žadina daugelio keliautojų vaizduotę – juk pro čia ėjo daugumos atradėjų ir tyrinėtojų kelias, kertantis Pietų Ameriką iš Rytų į Vakarus. Pro čia plaukė Magelano, F.Dreiko ir kitų atradėjų (bei plėšikų) laivai – dabar palei sąsiaurį išsidėstęs net 41 švyturys, žymintis šį kelią.

Tačiau ne tik plaukimas Magelano sąsiauriu, bet ir apsilankymas Magdalenos saloje dar labiau pakurstys vaizduotę – skaičiuojama, kad čia gyvena daugiau nei 120 tūkstančių Magelano pingvinų, ir tiek daug pingvinų vienoje vietoje tikriausiai sunku pamatyti dar kur nors, išskyrus Antarktidą...

Magdalenos sala nuo 1982 metų saugoma Čilės valstybės, kad pingvinams būtų užtikrinta saugi vieta dauginimuisi. Turistų skaičius ribojamas, tačiau jiems dar leidžiama išsilaipinti saloje ir pavaikščioti tarp pingvinų :).

Vakare pervažiavimas į Puerto Natales miestelį, įsikūrusį nacionalinio parko Torres del Paine pašonėje (apie 3 val.). Nakvynė Puerto Natalese.

Anksti ryte pervažiavimas į garsiausią Čilės nacionalinį parką Torres del Paine (apie 2 val.). Čia mes šiandien leisimės į dienos žygį parko viduje (nakvynei grįšime į svečių namus, įsikūrusius nacionaliniame parke). Priklausomai nuo oro sąlygų, bus organizuojamas žygis: iki Torres del Paine viršūnių, ežero Laguna Azul ar kt. Žygis bus parinktas iš vakaro, priklausomai nuo oro sąlygų ir keliautojų fizinio pasirengimo (nenorintiems dienos žygio bus pasiūlyta alternatyva - lengvesnis pusdienio žygis apylinkėse ar kt.).

Torres del Paine nacionalinį parką puošia turkio spalvos ežerai, sraunios, nuo ledynų atitekančios upės, į dangų besistiebiančių kalnų viršūnės ir nuo jų slenkantys žydri ledynai. Esant palankiam orui, už kiekvieno takelio vingio džiugina atsiveriantys nauji vaizdai. Tačiau Čilės Patagonija – turbūt labiausiai vėjuota vieta žemėje, kur neįmanoma prognozuoti oro net dienai į priekį, tad šios išvykos metu pravers šiltesni drabužiai, skirti apsaugoti nuo vėjo, lietaus ir vėsesnio oro.

Pagrindinė parko puošmena – Torres del Paine viršūnės. Kalno pavadinimas sudarytas iš dviejų kalbų (ispanų ir vietinių indėnų tehuelche), ir reiškia "mėlyni bokštai". Trys į viršų besistiebiantys granitiniai pirštai (arba, kaip teigia pavadinimas – "bokštai") išsiskiria dangaus fone, o aukščiausias iš šių "pirštų" siekia apie 2880 metrų virš jūros lygio. Alpinistai šį kalną vadina vienu sunkiausiai įveikiamu planetoje, kadangi visi trys bokštai šauna į viršų itin stačiai. Tačiau paprastus keliautojus žavi ne tik tai, bet ir šių "bokštų" harmonija su juos supančia gamta. Galbūt ir mes šią harmoniją pajusime, užkopę iki ežero, tyvuliuojančio Torres del Paine bokštų papėdėje? Viskas priklausys nuo mūsų nusiteikimo ir gamtos "malonės".

Nakvynė nacionaliniame parke (arba nedideliu atstumu nuo parko teritorijos).

Antra diena nacionaliniame parke Torres del Paine. Šiandien mūsų laukia lengvesnė išvyka parko teritorijoje. Šį kartą leisimės į trumpesnį ir lengvesnį žygį (iki 2-3 val.), kurio metu atsiveria vaizdai į Kuernos kalnų grandinę – tai kita „ikoninė“ parko vieta, puošianti daugelį atvirukų ir straipsnių, pasakojančių apie Čilės Patagoniją.

Kuernos kalnų grandinė (isp. „cuernos“ – „ragai“) – tai dviejų viršūnių masyvas, išsiskiriantis Andų fone savo ypatinga sandara – kalnų viršūnes tarsi kažkas specialiai „padengė“ kitos spalvos „antpirščiais“: patys kalnai yra šviesiai pilkos granito spalvos, o viršūnių „ragučiai“ – beveik juodi. Tačiau dar labiau stebina šį kalnų masyvą supanti gamta (jei tik oro sąlygos leidžia tuo gėrėtis): turkio spalvos žydri ežerai ir nuo gretimų kalnų slenkantys sniego bei ledo „pyragai“.

Pasivaikščioję po apylinkes bei aplankę dar kelis nacionalinio parko kampelius, vakare grįšime į Puerto Natales miestelį (pervažiavimo trukmė – apie 2 val.), ir pradėsime kauptis Argentinos Patagonijos atradimams. Paskutinė nakvynė Puerto Natales miestelyje (ir Čilėje).

Ryte pervažiavimas į Puerto Natales autobusų stotį ir kelionė maršrutiniu autobusu į El Kalafatę (Argentina). Pervažiavimas truks apie 4-5 val. (priklausomai nuo sienos kirtimo procedūrų).

Atvykus į Argentiną, laisvas vakaras El Kalafatės miestelyje. Nakvynė El Kalafatėje, prieš pažintį su garsiausiu Patagonijos ledynu – Perito Moren

Patagonija užburia ledynais... Šiandien vyksite iki žinomiausio Argentinos ledyno – Perito Moreno. Jo populiarumą lemia tai, kad čia galima prieiti prie ledyno gana arti. Beje, šis ledynas – vienas iš nedaugelio, kuris ne mažėja, o išlieka stabilaus dydžio. Perito Moreno yra net 30 km ilgio ir 5 km pločio, jo aukštis – apie 60 m.

Ledyno skilinėjimo garsas ir į ežerą krentantys didžiuliai ledo gabalai prikaustys jūsų dėmesį, ir dar ilgai nenorėsite palikti šio nuostabaus žemės kampelio. Į išvyką įskaičiuotas ir nedidelis žygis ant ledyno (su specialiu apavu ir praėjus nedidelį apmokymą). Nenorintys lipti ant ledyno (nerekomenduojama turintiems rimtesnių fizinių „apribojimų“), galės pasirinkti plaukimą iki ledyno laivu. Bet kokiu atveju – ar jausite šį ledyną po savo kojomis, ar žiūrėsite į „žydrąją sieną“ iš laivo denio – esame įsitikinę, kad šis ledynas „griaudės“ jūsų atmintyje dar ilgai :).

Grįžus iš dienos išvykos, antra nakvynė El Kalafatėje.

Skrydis į Buenos Aires ir pervežimas į viešbutį miesto centre.

Nakvynė Buenos Airėse.

Pažintis su Buenos Airėmis.

Buenos Airės – šarmingas miestas, kurį puošia elegantiška europietiška architektūra, o gyvybės įkvepia jausmingas argentinietiškas charakteris. Kažkada buvęs jaukus miestukas, Buenos Airės dabar milijoninis metropolis, tačiau tam tikruose miesto rajonuose vis dar jaučiama senoji intymi miesto dvasia.

Susipažinsime su senuoju Buenos Airių rajonu San Telmo bei spalvinga gatve Kaminito (Caminito), dar vadinama muziejumi po atviru dangumi. Stabtelėsime pagrindinėje „politinėje“ aikštėje „Plaza de Mayo“ ir nužvelgsime balkoną, iš kurio garsioji Evita mojavo tūkstančiams gerbėjų, pasivaikščiosime atnaujintame miesto uoste Puerto Madero (dabar jis tapo bene populiariausia argentiniečių pasivaikščiojimo vieta).

Lankysimės garsiose Rekoletos (Recoleta) kapinėse, (Cementerio La Recoleta), kur buvo palaidota garsiausia Argentinos "ikona" Eva Peron ir daug kitų garsių argentiniečių. 2013 metais CNN įtraukė Rekoletos kapines į gražiausių pasaulio kapinių 10-tuką – tad, būnant Buenos Airėse, beveik būtina čia apsilankyti.

Laisvas vakaras Buenos Airių mieste. Galimybė apsilankyti „milongoje“* (kavinė-klubas, kurioje paprasti vietiniai gyventojai šoka tango) arba tango šou* (profesionalių tango šokėjų pasirodymas).

Antra nakvynė Buenos Airėse.

Laisva diena Buenos Airėse. Galimos papildomos išvykos*: iki tradicinės rančos, kurioje ruošiami garsieji argentinietiški kepsniai, plaukimas laivu iki kaimyninio Urugvajaus miestelio Kolonija del Sakramento ir kt. Paskutinė nakvynė Buenos Airėse, prieš skrydžius į namus.

Skrydžiai į Europą. Pervežimas į oro uostą 3 valandas prieš tarptautinį skrydį. Grįžimas į Lietuvą – 1-a diena vėliau.