La Pasas – Sukrė – kalnai Cordillera de los Frailes ir Maragvos krateris – Potosis – Ujunis – druskos dykuma Salar de Uyuni – La Pasas – Tiwanaku – Kopakabana – Saulės sala (Isla del Sol) – La Pasas – Rurenabakė – La Pasas
La Pasas – Sukrė – kalnai Cordillera de los Frailes ir Maragvos krateris – Potosis – Ujunis – druskos dykuma Salar de Uyuni – La Pasas – Tiwanaku – Kopakabana – Saulės sala (Isla del Sol) – La Pasas – Rurenabakė – La Pasas
Bolivija sugeba nustebinti net ir visko mačiusį keliautoją... Tačiau lygiai taip pat ji yra tinkama tik tiems, kurie moka su atlaidžia šypsena priimti kelionėse laukiančius netikėtumus. Dažnai autobusai čia atvyksta į tikslą gerokai pavėlavę, kalnų keliai stebina šalia smingančiomis bedugnėmis, o oranžiniai džiunglių keliai – prilytomis duobėmis... Bet kelio pabaigoje laukiantys reginiai – nepakartojami, kartais atrodo, kad atvykai ne į kitą šalį, o į kitą... planetą. Tokios šalies kaip Bolivija mūsų planetoje daugiau nėra...
Bolivijoje lankysime net dvi šalies sostines (La Pasas yra faktinė, o Sukrė – konstitucinė Bolivijos sostinė), vaikščiosime kalnų keliukais ir gėrėsimės nepamirštamais vaizdais į aplink atsiveriančius kalnus, leisimės į kalno Cerro Rico gilumą, kur išgauta bene didžiausia dalis pasaulio sidabro ir kur iki šiol kalnakasiai aukoja cigarus ir degtinę piktiems kalno dievams. Klaidžiosime po senovinio Tiwanaku kultūros miesto (manoma, kažkada buvusio didžiausiu Amerikose) griuvėsius. Leisimės į pažintį su Titikakos ežeru ir Saulės sala, iš kurios, pasak indėnų padavimų, kilo pirmieji inkai,
Ir kai atrodys, kad jau niekas negali mūsų nustebinti, įvažiuosime į druskos dykumos Salar de Uyuni platybes. Ir čia mus pasitiks bekraštė druskos dykuma – tokia akinamai balta, jog atrodys, kad vaikštome po apsnigtą lauką. Maža to, šioje dykumoje pūpso kaktusų salelės, plyti spalvoti (pavyzdžiui, rausvi!!) ežerai, o dykumą supa vulkanai ir iš žemės trykštantys geizeriai. Būdama Salar de Uyuni jaučiausi tarsi patekusi į išprotėjusio dailininko paveikslą ir niekaip negalėjau patikėti, kad tokius vaizdus gali sukurti gamta :).
Na, o kelionės pabaigoje tie, kurie pasirinks pilną maršrutą, mirkys kojas Amazonės regiono upėje ir skaičiuos kaimynystėje besikaitinančius kaimanus. Grįžę iš Bolivijos, tikriausiai negalėsite patikėti, kad visa tai atsitiko jums...
Dovanojame kompleksinį kelionių draudimą: medicininių išlaidų, nelaimingų atsitikimų, kelionės atšaukimų, bagažo vėlavimo ir kt.
Skrydžiai. Atvykimas į La Pasą (La Paz) – aukščiausią pasaulio sostinę (3660 m virš jūros lygio). Tiesa, La Pasas sostinės titulą dalinasi su Sukrės (Sucre) miestu, pastarasis yra oficialioji šalies sostinė, o La Pasas – faktinė. Tai, kad La Pasas yra svarbiausias Bolivijos miestas, suprasime vos atvykę: slėnyje įsikūręs miestas seniai nebetelpa savo kailyje – iš kitų šalies kampų atvyksta vis daugiau gyventojų, tad gyvenamieji rajonai sparčiai plečiasi į aplinkinių kalnų šlaitus.
Jei oras bus palankus, La Paso fone pamatysime ne tik namais nusagstytus kalnų šlaitus, bet ir snieguotas viršūnes (apie 6400 m.). Vaikščiosime lėtai ir bandysime priprasti prie kvapą gniaužiančio aukščio. Nakvynė La Pase.
Lengviname savo aklimatizaciją ir skrendame į Sukrę (Sucre) – oficialiąją Bolivijos sostinę (La Pasas neturi šio vardo, nors faktiškai atlieka sostinės funkcijas), dar kitaip vadinamą baltuoju miestu. Sukrė didžiuojasi ir kitais titulais: dauguma keliautojų vadina ją gražiausiu Bolivijos miestu, o vietiniai gyventojai lipdo „nepriklausomybės lopšio“ etiketę (Sukrėje buvo paskelbta Bolivijos nepriklausomybė). Miestą puošia kolonijinė architektūra, daugybė bažnyčių ir aikščių. Tad nenuostabu, kad jis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Pusdienis Sukrėje, gėrintis ypatinga „cukrine“ miesto architektūra. Laisvas vakaras šiame mieste – puiki proga aplankyti vieną ar kitą šarmingą miesto kavinukę ar barą. Nakvynė baltajame Sukrės mieste (2750 m.). Kvėpuojame jau lengviau – į La Paso aukščius grįšime, kai būsime tam pasiruošę :).
Dviejų dienų išvyka (su žygio elementais) iš Sukrės į netoliese plytinčius kalnus Cordillera de los Frailes, kuriuose gyvena Jalq‘a tautos indėnai, gaminantys demoniškais piešiniais puoštus tekstilės gaminius. Kaimai pasiekiami sunkiai pravažiuojamais kalnų keliukais, tad teks sukaupti kiek kantrybės... Tačiau rytojaus išvyka į Maragvos (Maragua) kraterį turėtų atpirkti visus kratymusis kalnų keliais – manoma, kad šiose apylinkėse pamatomi vaizdai – vieni įspūdingiausių Bolivijoje. Po pietų atvyksime į vieną iš tradicinių Jalq‘a kaimų, susipažinsime su indėnų tekstilės gaminimo paslaptimis. Nakvynė paprastomis sąlygomis tradiciniuose nakvynės namuose.
Dienos žygis į Maragvos kraterį, esantį kalnų regione Cordillera de los Frailes. Maragvos krateris – siurrealus gamtos kūrinys. 8 kilometrų skersmens vulkano krateris gamtos nudažytas raudonomis ir violetinėmis spalvomis, o jam dar daugiau egzotikos prideda kraterio šlaituose įkurtos vaizdingos kapinaitės, menančios laikus prieš atvykstant ispanams. Išvykos metu taip pat gėrėsimės įspūdingais kalnų vaizdais, kriokliais ir kraterį puošiančiomis olomis. Vėlai vakare grįšime į Sukrę. Dar viena nakvynė baltajame mieste.
Važiuojame į Potosį (4070 m.) – miestą, kuris prieš kelis šimtmečius buvo turtingiausiu ne tik Bolivijoje, bet ir visoje Pietų Amerikoje. Šiame mieste išgauta tikriausiai didžiausia dalis pasaulio sidabro. Sakoma, kad iš sidabro, rasto netoli Potosio esančiame kalne Cerro Rico (isp. „turtingas kalnas“), būtų galima nutiesti tiltą per Atlantą iki Ispanijos, kur šis sidabras buvo plukdomas. Tačiau boliviečiai iš šių iškasenų nepraturtėjo – jos atiteko kolonizatoriams. Per keturis šimtmečius turtingojo kalno sidabras nuseko, o Potosi mieste buvusius turtus mena tik ispanų statyti kolonijiniai pastatai, bažnyčios ir muziejai. Susipažįstame su kai kuriais iš jų ir kaupiamės rytojaus išvykai į turtingojo kalno kasyklas. Nakvynė Potosyje.
Ryte lankome Cerro Rico (isp. „turtingojo kalno“) kasyklas. Prieš leisdamiesi į šią viešnagę turtingojo kalno gelmėse, įsigyjame „lauktuvių“ kalnakasiams: tabako, gėrimų ar net... sprogmenų... Kalno gelmėse dirbantys kalnakasiai gyvena iš itin menkų pajamų, tad vertina kiekvieno lankytojo dovanas, tik jos turi būti praktiškos ir atitinkančios kalnakasių poreikius...
Stebėdami dabartinių kalnakasių darbą nesunkiai galėsime įsivaizduoti kaip atrodė kasyklos, kai jose dar buvo išgaunama kalnai sidabro – sąlygos kasyklose išliko beveik nepakitę: kalno gelmėse pilantis karštis, sunkus rankinis darbas ir aukojimai piktiems kalno dievams... Vakare vykstame į kitą kelionės tašką – Ujunio miestelį (Uyuni), įsikūrusį šalia druskos dykumos.
Trijų dienų turas į druskos dykumą Salar de Uyuni. Jeigu kada pagalvojote, kad jau daug keliavote ir niekas negalėtų jūsų nustebinti, jums beliko viena išeitis – Salar de Uyuni. Prieš akis besidriekianti druskos dykuma su joje vešinčiomis kaktusų salelėmis, rausvame ežere žirgliojantys rausvi flamingai, Salvadoro Dali paveikslus primenančios „varvančios“ uolos, iš žemės gelmių besiveržiantys geizeriai... Ir visa tai sukūrė gamta! Anksčiau, prieš dešimtis tūkstančių metų, šioje vietoje plytėjo didžiulis ežeras, kuriam išgaravus ir susiformavo didžiausia pasaulyje druskos dykuma bei ją supančios įspūdingos lygumos ir ežerai.
Turo po druskos dykumą metu keliausime visureigiais, lankysime traukinių... kapines, stosime gražiausiose dykumos vietose, pietausime viduryje dykumos ant dujinės krosnelės pagamintu maistu (tam su mumis keliaus vietinė „virėjukė“), matysime, kaip iš dykumos išgaunama druska, mirksime karštame geizerių vandenyje, virš dykumos kylant rytiniam rūkui. Visi šie vaizdai ir nepamirštami potyriai, tikėtina, kompensuos mums tai, kad turo po dykumą metu nakvosime itin paprastomis sąlygomis vieninteliuose prieinamuose svečių namuose (kambariu dalinsis 6-8 žmonės). Pirmadienio vakare sugrįžimas į Uyuni. Naktinis pervažiavimas į La Pasą.
Grįžtame į La Pasą. Po pietų – išsamesnė pažintis su miestu ir jo apylinkėse plytinčiu Mėnulio slėniu. Mėnulio slėnis plyti maždaug už 10 km nuo La Paso miesto. Slėnis nusagstytas keistų uolienų darinių - iš žemės į viršų smingančios uolienų smailės sudaro keistoko akmeninio miško įspūdį. Apylinkėse auga kelios rūšys kaktusų, taip pat ir haliucinogeninėmis savybėmis pasižyminti kaktusų rūšis San Pedro (naudojama vizijoms sukelti ir itin populiari Peru). Tačiau besiplečiantis miestas atiminėja teritorijas iš šio slėnio ir jis jau nebetekęs savo laukinės prigimties, atrodo tarsi "inkliuzas" miesto civilizacijos glėbyje. Nakvynė La Pase.
Ryte – išvyka į Tiwanaku. Tai prieš inkų laikus statyto miesto – buvusios Tiwanaku kultūros sostinės bei ceremonijų centro griuvėsiai. Savo laiku šis miestas buvo vienas didžiausių Pietų Amerikoje ir stebino lankytojus išmoninga statyba bei realistiškomis skulptūromis. Žymiausi iki šių laikų išlikę statiniai ar jų fragmentai: Akapana piramidė, Saulės vartai (Puerta del Sol), Mėnulio vartai (Puerta de la Luna), Sarkofagų rūmai (Palacio de los Sarcofagos). Kasinėjant teritoriją, buvo rasta spalvingų keramikos dirbinių (spalvos ant jų išsilaikė tūkstantį metų), tačiau tik nedaugelis jų pasiekė Bolivijos muziejus – dauguma jų buvo išvogta ar sunaikinta.
Po pietų keliaujame į Kopakabaną (Copacabana, 3800 m.) – miestelį prie Titikakos ežero, kuris dar vadinamas aukščiausiai esančiu “naviguojamu ežeru” pasaulyje. Jei oras bus palankus, pakeliui į Kopakabaną mus džiugins vaizdai į aplinkinius kalnus, pasipuošusius baltomis sniego kepurėmis. Nakvynė Kopakabanoje prieš rytojaus išvyką į Titikakos ežerą.
Išvyka į Saulės salą (Isla del Sol) Titikakos ežere. Indėnų legendos teigia, kad būtent šioje saloje gimė saulė, iš čia kilo ir pirmieji inkai – Manco Capac ir jo sesuo bei žmona Mama Ocllo. Manoma, kad Saulės sala taip pat suteikė vardą ir pačiam Titikakos ežerui, nes saloje yra tuo pačiu vardu vadinamas akmuo, kurio forma, esą, primena pumą („Titi Kharka“ reiškia „pumą“ aimarų indėnų kalba). Vaikščiosime kalnų keliukais, gėrėsimės mažais indėniškais kaimais ir margais jų gyventojais bei lankysime senuosius inkų griuvėsius. Nakvynei grįšime į Kopakabaną.
Pervažiavimas į La Pasą. Pasirinkę dviejų savaičių kelionę, lieka La Pase, iš kur rytojaus dieną jų laukia skrydžiai į Europą. Likusi grupės dalis tęsia kelionę į Bolivijos džiunglių bei taip vadinamų “šlapžemių” regioną. Skrydis į Rurenabakę (Rurrenabaque). Šis džiunglių miestelis, supamas žalių kalvų, yra įsikūręs šalia Amazonės baseino upės Beni. Vakarais į miestelį atslenka drėgnas rūkas, o naktimis jį apgaubia džiunglių tamsa ir tylą trikdo tik muzikos garsai iš turistinių kavinių. Ilsimės Rurenabakėje prieš rytojaus išvyką į šlapžemių regioną, kuriame pagrindiniai gyventojai – kaimanai (krokodilų „pusbroliai“) ir anakondos :). Nakvynė Rurenabakėje.
Keturių dienų (trijų nakvynių) turas į Bolivijos šlapžemių, dar kitaip vadinamų savana, regioną. Iki Beni upės, kur prasidės mūsų pažintis su neaprėpiama Amazonės regiono gamta, važiuosime mikroautobusu. Po to tęsime kelionę nedideliu laivu iki mūsų namais tapsiančios „lodžijos“. Iš čia dvi dienas leisimės į išvykas po savaną. Plauksime laiveliu ir skaičiuosime pakrantėse besikaitinančius kaimanus bei medžiuose šokinėjančias beždžiones, išsirengsime į išvyką stebėti rausvųjų upės delfinų bei žvejoti piranijų. Žygio pėsčiomis metu, jei pasiseks, galbūt netgi užtiksime žolėse snaudžiančią anakondą. Viešnagės lodžijoje metu – pilnas maitinimas. Pirmadienį vakare grįšime į Rurenabakę.
Skrydis į La Pasą. Paskutinė diena Bolivijos sostinėje prieš rytojaus skrydžius į Lietuvą.
Skrydžiai į Europą. Pervežimas į oro uostą 3 valandas prieš tarptautinį skrydį. Gero kelio! O grįžus į namus – sveiki pabudę iš sapno, kurio vardas – Bolivija…
Jei nerandate sau tinkamos datos, ar norite kitokio maršruto, nei siūlome - parašykite mums!