Pirmoji pažintis
Mano pažintis su žmogbeždžionėmis prasidėjo 2013 metų vasarą, kai Borneo saloje džiunglių upe atplaukėme iki pirmosios orangutanų maitinimo stovyklos. Praėjome pro namukus, kuriuose gyvena nacionalinio parko reindžeriai ar žmonės čia atvykstantys padėti juos tyrinėti. Iki orangutanų maitinimo platfortmos apie 1 kilometras. O tada – apima euforija. Blaškaisi tarp kelių orangutanų stebėjimo, tarp fotografavimo ir mėgavimosi vaizdu. Atrodo, kad nebus gana. Todėl iš karto atsiranda planas atvykti čia po metų, o paskui dar po metų. O tada dar didesnis noras susipažinti ir su tolimesniais orangutanų giminaičiais.
Sesės ar pusseserės?
Hominidams arba didžiosioms žmogbeždžionėms priklausome mes, žmonės, ir dar trys pošeimiai – šimpanzės (paprastosios ir mažosios, dar vadinamos bonobais), gorilos (kalnų ir lygumų), bei orangutanai. Palikime pirmuosius ir pakalbėkime apie tas tris – kuo jos panašios, kuo skiriasi, kodėl susitikus su bent vienu atstovu – norisi susipažinti su visais.
Visos žmogbeždžionės turi po 32 dantis, yra visavalgės (nors orangutangai ir gorilos gana retai tepaskanauja vabzdžiais, užtat šimpanzės neatsisako ir smulkesnių gyvūnų mėsos), neturi uodegų užtat geba atlenkti savo nykščius. Jos labiau pasikliauja rega, nei uosle, suka lizdus miegui ir ilgai žindo savo mažylius. Visos laukinėje gamtoje išgyvena apie 40 – 50 metų, o zoologijos soduose – ilgiau.
Šimpanzės ir gorilos gyvena Afrikoje, miškuose žemyno centre nuo vakarų iki rytų. Jos apaugusios trumpais, šiurkščiais, juodais gaurais. Nors yra plačiapetės bei ilgarankės, puikiai laipioja po medžius ir lygiai taip pat gerai jaučiasi ant žemės. Būdamos krumpliais vaikštantys keturkojai, jos eidamos keturiomis laiko savo riešus tvirtai, viršutinės jų kūno dalies svoris krenta ant krumplių. Kartais trumpus atstumus jos nueina dviem kojomis. Gorilos medžiuose praleidžia tik nuo 5 iki 20 procentų laiko, o šimpanzės 50 – 60.
Orangutanai yra vienintelės išlikusios Azijos didžiosios žmogbeždžionės. Suakmenėjusios iškasenos rodo, kad orangutanai kilę iš Afrikos, bet paskui paplito Azijoje, visada gyveno atogrąžų miškuose. Nors orangutanai kadaise gyveno visoje Pietryčių Azijoje ir Kinijoje, dabar jų yra likę tik Borneo ir Sumatros salose. Orangutanų plaukučiai reti, rausvai rudi, varijuoja nuo tamsiai rudos iki gelsvos spalvos. Orangutanai visą laiką praleidžia miškų skliaute, retai nusileisdami ant žemės, laikydamiesi už medžių galingomis rankomis, kurios bene dukart ilgesnės už jų kojas.
Protingosios šimpanzės
Triukšmingos ir smalsios, protingos ir bendraujančios šimpanzės savo DNR yra panašiausios į žmones – sutampa net 98,8 proc. genų. Mums net jų kraują galima perpilti. Šimpanzės dažniausiai gyvena laisvomis bendruomenėmis po trisdešimt ir daugiau. Šios bendruomenės nariai nekeliauja ir neieško maisto kartu, į pašalinius žiūri įtariai ir dažnai priešiškai. Balsingosios šimpanzės išleidžia aibę garsių šūkčiojimų ir riksmų, kad paskelbtų apie savo buvimą, palaikytų ryšį, praneštų radusios daugybę prisirpusių vaisių, atbaidytų pašalinius. Stebėdamas jas dažniausiai jautiesi lyg audringame stadione per itin svarbias rungtynes. Žodis šimpanzė yra kilęs iš afrikiečių bantu kalbų grupės žodžio, tiesiog reiškiančio šią žmogbeždžionę.
Kibale nacionaliniame parke (Uganda) mūsų sutikta šimpanzių grupė keliauja prie figmedžio. Figos kol kas neprinokusios, tačiau tai netrukdo visai gausiai jų kompanijai, gal dvidešimt žmogbeždžionių, praleisti tame medyje vos ne tris valandas. Po medžiu nuobodžiaujantys stebėtojai iš pradžių bando pritraukti fotoaparatais geresnį vaizdą, paskui sutupia ar susėda ant išvirtusių medžių, šnekučiuojasi ir juokauja, kad jei šimpanzės nenusileis žemėn, mūsų palydovai neteks numatytų arbatpinigių. Gal tai nujausdami prižiūrėtojai išveda grupeles po šešis žmones apsižvalgyti aplinkui ir pagaliau sėkmė! Du jauni patinai paraudonintomis nuo prieš tai valgytos dirvos lūpomis nusileidžia ant žemės, sustoja ir pasikaso, leidžia mums pasidžiaugti ne tik keliomis sekundėmis žvilgsnio į savo giminaičius. Santykiai tarp šimpanzių labai audringi, bet jos visiškai nelaiko pykčio. Vyresnis patinas gali gerokai aplamdyti jaunesnius, tačiau jau po penkių minučių lyg atsiprašydamas už savo veiksmus ims glostyti nukentėjusįjį. Šimpanzės vienintelės iš žmogbeždžionių nuolat ir sąmoningai pasidaro sau įrankių, pavyzdžiui, nuo plonos šakos nuplėšia lapus ir ja „žvejoja“ termitus. Žymiausia šimpanzių tyrinėtoja Jane Goodall aprašo istoriją, kaip gana vidutinio stiprumo patinas, vardu Maikas, jos stovykloje pasiėmęs skardines statinaites gąsdino iki tol dominavusius patinus ir tapo savo grupės vadovu. Hierarchija grupėje yra itin sudėtinga ir itin reikšminga, sočiausios visada bus svarbiausios narės.
Stiprūs ryšiai tarp mamos šimpanzės ir jos jauniklio išlieka ir jaunėliui subrendus, jie gali tęstis per kartų kartas. Rujojančios šimpanzės patelės dažniausiai poruojasi su daugybe patinų. Šimpanzėms tėvystė nežinoma, nors vyresni broliai gali elgtis gana „globėjiškai“. Šimpanzių patinai ir patelės yra gana panašios išvaizdos, maždaug pusantro metro ūgio ir maždaug 40 - 60 kilogramų svorio. Nors šimpanzės gyvena tiek rytų, tiek vakarų Afrikoje, stebėti jas gamtoje geriausia Ugandoje, Kenijoje bei Tanzanijoje. Afrikoje jų gyvena apie 100 tūkstančių, bet tas skaičius vis mažėja.
Švelniosios gorilos
Gorila yra didžiausias primatas, pati didžiausia iš didžiųjų žmoginių beždžionių. Suaugę patinai sveria 180 kilogramų, patelės sveria perpus mažiau. Suaugę patinai nugaroje turi sidabro pilkumo gauruotą balną, iš čia kilęs žodis „sidabranugaris“. Gorilos dažniausiai gyvena šeimomis, kurias sudaro dominuojantis sidabranugaris patinas, kelios suaugusios patelės ir jų jaunikliai. Nenuostabu, kad tokios didelės gorilos daugiausia laiko praleidžia ant žemės, ėsdamos ir ilsėdamosi. Ne tokios balsingos ir judrios kaip šimpanzės, gorilos išties atsistoja visu ūgiu ir garsiai sušunka tik tada, kai joms kyla grėsmė. Tada patinai atlieka savo garsųjį mušimąsi į krūtinę.
Kalnų gorilos pirmą kartą 1902 metais buvo užfiksuotos vokiečio kapitono Roberto von Beringe’o. Beje, įdomu, kad žodis „gorila“ buvo aptiktas vieno graikų keliautojo aprašymuose VI a. pr. Kr. paminėta „plaukuotų moterų gentis“, arba „gorilos“. Nežinome, ką 1847 metais Liberijoje pamatė amerikiečių misionierius ir gamtininkas Thomas Staughtonas Savage’as, bet tuo vardu jis pavadino savo atrastus primatus.
Vakarų Afrikoje gyvena lygumų gorilos. Jų skaičius dabar nežinomas dėl nestabilios padėties ir dėl siautusio Ebolos viruso, bet jų galėtų būti apie 30 tūkstančių. Kalnų gorilų šiuo metu pasaulyje likę vos apie 1060, jų galite pamatyti tik Ugandoje, Ruandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Kalnų gorilos yra didesnės už lygumų, juodos, o ne juodai rudos ir ilgesniu kailiu, kuris geriau saugo nuo šaltų naktų kalnuose (jos įsikūrusios 2,8–3,4 kilometro aukštyje).
Nepaisant pasaulyje King Kongo sukurto rūstaus ar net agresyvaus gorilų įvaizdžio, šios didžiosios žmogbeždžionės yra pačios švelniausios. Taip, patinai mėgsta pagąsdinti mušdamiesi sau letenomis į krūtinę, o ir tarpusavyje kovodami dėl valdžios rimtai sužeidžia vienas kitą, tačiau kasdieniame šeimos gyvenime tiek tėtis, tiek broliai ar seserys padeda prižiūrėti mažuosius, žaidžia žaidimus, išsitiesę saulutėje nusišypso ar ateina susipažinti su kasdien pas juos apsilankančiais atėjūnais. Švelniai kutinėdamos vienos kitas gorilos bendrauja. Mums stebint tą jaukų buvimą kartu, jos vis labiau pasislenka po nusvirusiomis medžių šakomis, bet ta išlindusi koja tokia panaši į žmogaus, o žvilgsnis į tave toks skvarbus ir protingas, kad jautiesi prisiliečiantis prie kažko labai svarbaus, prie gorilos ir žmogaus esmės.
Stebint kalnų gorilas reikia laikytis septynių metro atstumo, tačiau dažnai jis sumažėja, todėl itin svarbu atkeliauti čia sveikiems. Gorilos greitai perima visas žmonių ligas, o su amžiumi dėl drėgnų ir gana vėsių gyvenimo sąlygų joms net išsivysto artritas. Pasakyti, ar tai vyriškosios, ar moteriškosios lyties palikuonis, būna gana sudėtinga. Garsioji kalnų gorilų tyrinėtoja Diana Fossey aprašo istoriją, kaip jos jaunais patinais laikytos gorilos ėmė ir netikėtai pagimdė.
Džiaugsmas stebėti kalnų gorilas man teko jau tris kartus. Ir kiekvienas kartas buvo ypatingas, nors patekti pas jas buvo vis sunkiau ir sunkiau. Slystant ir maknojant per purvą, kertant skaudžiai kandančių raudonųjų skruzdžių takus ir upelius, kylant ir leidžiantis stačiais kalnais ir siaurais takeliais, mačetemis atveriant kelią per neįžengiamą mišką, pirštinėtomis rankomis griebiant už dygliuotų lianų, kartais prilaikomai paslaugių nešikų, be kurių tikrai visas būtum padengtas storu makalynės sluoksniu. Ir taip apie 3 valandas į vieną pusę. Nenoriu jūsų gąsdinti, bet kai kurie pasimatymai yra verti tokių pastangų.
Urzgimas yra grupės narių tarpusavio bendravimo būdas. Ilgas urzgimas reiškia, kad gorilos patenkintos, kriuksėjimas reikštų, kad kilo ginčas dėl maisto ar kas kam turi užleisti kelią. Mūsų smalsusis draugas pasivarto ant žolės lyg specialiai pozuodamas fotografams. Vėliau jo brolis ar pusbrolis prieina ir pačiupinėja fotoaparatą. Bendrakeleivė, kuriai teko patirti šį prisilietimą, šiek tiek išsigandusi ir sako, kad visa tai truko gana ilgai, o savo filmuotoje medžiagoje matau, kad vos vieną ar dvi sekundes. Mums, nepatyrusiems, gorilas atskirti vieną nuo kitos nėra taip paprasta – orientuojamės tik pagal dydį, atpažįstame, kur guli sidabranugaris. Bet jei tik turėtume daugiau laiko, galėtume įsižiūrėti į jų šnerves – kiekviena gorila turi unikalų raukšlių aplink jas derinį (kaip mes – pirštų atspaudus).
Pripratinti prie žmonių gorilų grupę užtrunka apie dvejus metus. Priešingu atveju vos spėtumėte pamatyti jų šiltus ir juodus gaurus, nutolstančius tankmėje. Paklausite, o kodėl gi pas gorilas leidžiami jas norintys pamatyti turistai? Galbūt mokslininkai ir norėtų jas apsaugoti nuo tokio nenatūralaus kontakto, tačiau gorilų turizmas dabar yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šios nykstančios rūšies narių skaičius kasmet vis didėja. Turistai ne tik atneša nemažai pajamų nacionaliniams parkams (valandos stebėjimas Ugandoje kainuoja 700 JAV dolerių, o Ruandoje – net 1500 JAV dolerių asmeniui), bet ir sukuria darbo vietų aplinkinėms bendruomenėms. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose gorilos labiausiai kentėdavo nuo brakonierių ir vietinių, kuriems labai nepatikdavo, kad jie negali laisvai naudotis žeme, kurioje gyvena gorilos. Man labai džiugu, kad tai puikus pavyzdys, kaip turizmas gali prisidėti prie gyvūnų išsaugojimo.
Vienišieji orangutanai
Orangutanai yra dideli, tylūs, lėti, atsiskyrėliški gyvūnai. Jie nekeliauja didelėmis triukšmingomis grupėmis kaip šimpanzės ar didelėmis šeimomis kaip gorilos. Daugiausiai laiko jie praleidžia trisdešimties metrų aukštyje, tankioje atogrąžų miškų lapijoje. Suaugusi patelė gyvena kartu su savo vaiku, labai retai į kompaniją priimdama kokią paauglę dukrą, o dar rečiau - tolimesnę giminaitę. Subrendę patinai klajoja vieniši, bendrauti nori tik su poruotis pasiruošusia patele, o savo viršenybę su kitu vienišiumi patinu siekia išsiaiškinti balsu ir per atstumą, o ne fizinio susitikimo metu.
Tokį jų gyvenimo būdą nulėmė jų aplinka – Borneo ir Sumatros džiunglėse orangutanams nėra itin daug maisto, tad jei jie gyventų didesnėmis grupėmis, kasdien turėtų dėl savo skanėstų nukeliauti daug toliau. Dėl tokio patogumo jie įtikino save, jog nėra prasmės vis patikrinti ir iš naujo patvirtinti santykių, kaip kitoms didelėms ir mažoms beždžionėms ar žmonėms.
Suaugę orangutanai patinai gali sverti daugiau kaip 130 kilogramų, jie dukart didesni už pateles. Suaugusius patinus galima atskirti iš didelių apvalių parabolinių skruostų pagalvėlių, kurios įrėmina jų veidus, ir kyburuojančių maišelių po gerklėmis, kurių paskirtis – sustiprinti ilgus griausmingus jų šūksnius, pranešančius kitiems apie jų buvimą. Pavadinimas orangutangas kilęs iš dviejų malajų žodžių „orang“ – miškas, „utan“ – žmogus.
Prie pagrindinės turistams atviros stovyklos, pavadintos Birutės Galdikas vadovo mokslininko Louis Leakey vardu jau susirenka keliolika laivelių su keliautojais. Po pietų visi pamažu sukame link informacinio centro. Šį kartą mediniu tilteliu reikia praeiti šalia dominuojančios patelės Sisvės. Atstumas – keliasdešimt centimetrų. Sotūs orangutanai yra tikrai nepavojingi, bet gidas Darminas pasakoja mums, kaip kartą kartu su pora italų jis buvo įkliuvęs. Prieš praeinant pro Sisvę jis numetė jai bananų, žemės riešutų (jų visada nešiojasi) – jokios reakcijos. Tačiau einant pro šalį ji pakankamai tvirtai sugriebė jo kojas savo kojomis. Tada rankomis iškraustė jo kišenes, nieko įdomaus neberadusi – atsegė kuprinę. Išsiėmė, atsuko ir išpylė vandens buteliukus, tada išsitraukė apsaustą nuo lietaus. Ir visa tai vis dar laikant Darminą už kojų. Jam teko išsitraukti ragatkę ir stikliniu rutuliuku parodyti, kad tokios artimos draugystės jis nepageidauja. Sisvės istorija – neeilinė. Jos paskutinį vaiką mirtinai sužalojo laukinis šernas ir po to ji tapo itin agresyvi – bandydavo užmušti kitus orangutaniukus. Medicinos centre jai buvo išoperuota gimda ir Sisvė aprimo.
Atėjus prie šėrimo platformos pirmoji pasirodo Ahmad su savo vaikeliu Algiu. Jam metai ir jis dar tikrai kūdikis, daugiausiai atsitraukiantis nuo mamos per kelis centimetrus. O pati Ahmad mėgsta pabūti tarp žmonių, lyg specialiai ateina į turistų tarpą, kad šie užlindę už jos nugaros galėtų nusifotografuoti. Ahmad viena iš pirmųjų su Birute „susidraugavusių“ orangutanų, aprašyta ir jos knygoje „Rojaus atspindžiai“. Didžiulis džiaugsmas man buvo sutikti Ahmad ir Algį lygiai po metų. Mažasis jau drąsesnis ir tvirtesnis, nors dydžiu neatrodo labai pasikeitęs.
Leakey angelai
Ne ką mažiau įdomu susipažinti ir su didžiausiomis žmogbeždžionių tyrinėtojomis – trimis pasišventusiomis moterimis, dar vadintomis garsaus antropologo Louiso Leakey angelais. Jos atsisakė civilizacijos patogumų ir išvyko į nesvetingas šalis ir pavojingus miškus, tam kad pasaulis daugiau sužinotų apie šiuos nuostabius primatus.
Pirmoji buvo Jane Goodall, pradėjusi dirbti Leakey sekretore ir taip užsidegusi mintimi tyrinėti šimpanzes, kad net įkalbino kartu vykti savo mamą, mat toje Tanzanijos teritorijoje buvo nesaugu ir vienos jos išleisti niekas nenorėjo. Jane užtruko tikrai nemažai laiko, kol šimpanzės priprato prie jos ir prisileido arčiau. Tada ji buvo smerkiama mokslininkų bendruomenės už „nemoksliškus“ metodus, kai savo tyrinėjamiems objektams davė vardus, o ne numerius, kad jaukinosi jas ir taip galėjo įtakoti jų elgesį. Vis dėlto, Jane metodikos ir indėlis į šimpanzių pažinimą buvo pripažinti ir iš jos mokėsi kiti tyrinėtojai.
Antruoju angelu tapo Diana Fossey. Šiai amerikietei seselei gyvenimo pašaukimas atėjo lyg netyčia, jai apsilankius Afrikoje. Iš pradžių nepasitikėdamas jos nusiteikimu, Leakey jai parašė "Prieš važiuojant ilgam į Afriką, rekomenduoju išsioperuoti apendicitą, nes ten greitos pagalbos nerasi". Diana po kelių mėnesių atsakė "Aš jau, kada galiu pradėti". Leakey pasijuto nejaukiai - jis tik juokavo, norėdamas atsikratyti keista moterimi, be jokios gamtininko ar mokslininko patirties. Diana Fossey kalnų gorilas tyrinėjo nuo 1966 iki 1985 metų, kai buvo nužudyta savo trobelėje Vulkanų nacionaliniame parke Ruandoje.
Paskutinioji prie angelų „komandos“ prisijungė Birutė Galdikas. Ji savo knygoje pasakoja apie testą, kurį jai surengė Louisas. Jis paskleidė ant kavos staliuko apverstą kortų malką. „Kurios yra raudonos, o kurios juodos?“ – paklausė. Aš greitai nutraukiau kortų malkos triuką, kadangi visi piešiniai kitoje kortų pusėje buvo tokie patys. Atsakiau: „Nežinau, kurios yra kurios, bet pusė kortų yra šiek tiek sulenktos, o pusė – ne.“
Louisas tikrai buvo beveik nepastebimai sulenkęs juodųjų kortų nugarėles. Džiugiai šypsodamasis jis pareiškė, kad tiek Jane Goodall, tiek Diana Fossey lengvai išlaikė šį testą, o visi vyrai susimovė. Leakey buvo tvirtai įsitikinęs, kad moterys yra geresnės stebėtojos negu vyrai. Moterys pagaulesnės, supratingesnės, pareiškė jis, geriau įstengia pastebėti detales, kurios tuo metu gali atrodyti nesvarbios. Moterys taip pat kantresnės. Galiausiai, pareiškė jis, moterys nesužadina patinų primatų agresyvumo, o vyrai sužadina, nors ir nesąmoningai. Vyrai, užbaigė jis, yra geresni stovyklos vadybininkai.
Birutė Galdikas sako, kad orangutanai šiek tiek atspindi tą nekaltumą, kurį mes, žmonės, turėjome Rojuje ir kurio netekome. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie šimpanzes bei gorilas.
