Jas tikrai jau buvau skaičiusi, bet taip seniai, kad nieko neprisiminiau. Vežiojausi kuprinėje, kai sukome ilgus dulkėtus kilometrus Serengečio plynėse. Turėjau rankose, kai grįžę į lodžiją mėgavomės poilsio valandomis prieš vakarinį safarį. Laikiau šalia lovos, kai ėjome anksti gulti lydimi hienų klyksmų ir paslaugaus masajo, saugančio trumpame kelyje nuo laužo iki palapinės. Knygos plonos, bet vos spėjau perskaityti, kasdien įveikdama tik po keliolika puslapių. Skaitydama galvojau apie tuos, kurie tai darė namuose. Ar jie sugebėjo pajusti tai, kas taip traukė į Afriką ir rašytoją, ir mane? Tai, kas vertė mane kaskart padėti knygą ir mėgautis buvimu? Gyvenimas safario (būtent Hemingway ir išpopuliarino šį iš suahelių ir arabų kalbų kilusį žodį, kuris reiškia kelionę, o baltieji medžiotojai juo vadino iš pradžių ekspedicines, paskui ir pramogines keliones į Afrikos gilumą) ritmu per beveik šimtą metų nepasikeitė. Mano diena – lyg tų knygos herojų. Ankstyvas pabudimas ir kava. Rytinis susitikimas su baltakojėmis Rotšildo žirafomis. Pusryčiai. Ramus laikas stovykloje ir pietūs. Vakarinis pasimatymas su šešiais raganosiais ir vieniša medžioti išsiruošusia liūte. Vakarienė, pokalbis prie laužo ir saldus miegas.
Pirmą kartą Hemingway į Afriką 1933 metais atvyko su antrąja žmona Pauline Pfeiffer, jau būdamas dviejų garsių knygų („Fiesta. Ir pateka saulė“ ir „Atsisveikinimas su ginklais“) autorius. Atplaukė ieškoti, kaip pats sakė, naujų plačių horizontų. Ieškojo jų visas dešimt savaičių. Antros kelionės jam teko laukti net 20 metų, atvyko jau su ketvirtąja žmona Mary Welsh ir visas jo afrikietiškas nuotykis buvo paženklintas mirtimi. Ne tik dėl tuo metu Kenijoje prasidėjusio Mau Mau sukilimo, bet ir dėl to, kad net du kartus patyrė lėktuvo avariją. Skrendant iš Nairobio į Bukavu (dab. Kongo Demokratinė Respublika) lėktuvui teko tūpti avariniu būdu siaurame smėlio ruože, pilname krokodilų. Naktį jie praleido saugodamiesi dramblių, einančių prie Nilo upės atsigerti. Išgelbėti Ernestas su Mary kitą dieną sėdo į naują lėktuvą. Šis kildamas užsiliepsnojo, krito ir dingo. Hemingway buvo paskelbtas žuvusiu, bet vėliau atsirado, kaip pasakojama, laikydamas rankose bananų kekę ir džino butelį. Tuo šiek tiek sunku patikėti, mat jam teko galva atidaryti užstrigusias lėktuvo duris, kepenys, inkstai ir blužnis buvo pažeisti, o kūnas apdegęs. Sužeidimai buvo tokie rimti, kad po jų rašytojas nelabai beatsigavo. Žmona atsipirko kur kas lengviau: per pirmą avariją susilaužė du šonkaulius, per antrą – susižeidė tik kelį.
Hemingway visą gyvenimą keliavo. Iš namų JAV, Kuboje vyko į Prancūziją, Italiją, Ispaniją. Šios šalys tapo knygų herojėmis, bet jas palikdavo dėl kitos kelionės. Daugeliui žmonių namai yra vieta, kur galima sugrįžti, o Ernestui – vieta, kurią palieki. Ir tai tiesa, išskyrus Afriką. Knygoje „Žaliosios Afrikos kalvos“ jis rašo: „Dabar aš troškau tik vieno – sugrįžti į Afriką. Mes dar neišvažiavome, bet, nubudęs naktį, aš guliu, klausausi ir jau ilgiuosi jos.“ O vėliau, sugrįžęs antrąjį kartą: „Aš nepatyriau nė vieno ryto Afrikoje, kai atsibudęs būčiau nelaimingas.“ Ir gailisi: „Buvau kvailys, kad nepasilikau Afrikoje.“ Jei palygintume, kiek Hemingway praleido laiko Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir Afrikoje, kiek apie ją rašė, akivaizdu: laikas Afrikoje buvo pats produktyviausias. Ką jis ten rado, kas taip skatino jo kūrybiškumą?
Safaris leisdavo Hemingway pabėgti nuo problemų – tai pats judriausias jo gyvenimo tarpsnis ir keliavimo būdas. Net kai seki bulius ar karus, tu apsistoji kelioms dienoms viešbutyje, krauniesi daiktus ir keliauji iš šventės į šventę, iš mūšio į mūšį. O safaryje tu nuolat kelyje, nuolat pakuojiesi, renkiesi tos dienos kryptį, pats spręsdamas, ką sekti, kaip išvengti lietaus. Net gyveni ne vienoje palapinėje – viena skirta miegoti, kita virtuvei, trečia valgomajam. Safaris – visiška namų priešingybė. Ir tą nuolatinės kelionės būseną lemia ne kokia nors institucija (šeima, mokykla, bažnyčia), o susitarimas tarp komandos narių. „Mylėjau šią šalį ir jaučiausi kaip namie. Kai žmogus jaučiasi esąs namie ne ten, kur yra gimęs, jis turi keliauti.“
Dabar išleistos Hemingway afrikietiškos knygos apie medžioklę ne tik nebūtų suprastos, bet ir, ko gero, būtų garsiai pasmerktos. Kažin ką apie tai pasakytų pats autorius, išmokęs užtaisyti ginklą ir šaudyti nuo trejų ar ketverių metų, bet niekada nenušovęs Afrikoje dramblio, mat laikė jį lygiu sau? Ar bus lengviau, jei skaitydami tas knygas įsivaizduosite fotoaparatą vietoje šautuvo ir arbatą vietoje stiklo viskio? Ar tada pajusite savanos vėjo dvelksmą – kaip tos sraigtaragės kudu, iš toli užuodžiančios pavojų? Ar turėsite kantrybės būti tyloje, kol galėsite pažvelgti į priartėjusio laisvo žvėries akis? Ar mokėsite pasidalyti didžiausiu savo gyvenimo nuotykiu, kai pokalbį girdės ne tik bendrakeleiviai, bet ir milijonai žvaigždžių?
Tik nedaugelis žino, kad Hemingway požiūris į Afriką taip pat keitėsi. Pirmosiose knygose apie Afriką rašytojo kalboje gana nemažai vietinius juodaodžius padėjėjus nuvertinančių žodžių – akcentuojamas jų nuogumas, lojanti kalba, nevengiama žodžio „laukinis“. Moteris čia – tik menka palydovė greta svarbių baltaodžių medžiotojų. Visiškai kitaip Ernestas rašo po jo mirties išleistose tos pačios antrosios kelionės istorijos versijose „Tikra iš pirmo žvilgsnio“ („True at First Light“) ir „Po Kilimandžaro“ („Under Kilimanjaro“). Jis jau medžioja kartu su žmona (o ne su kitais baltaisiais vyrais) ir labiau džiaugiasi stebėdamas laukinius gyvūnus, nei siekia nušauti ir pasiimti trofėjų. Rašytojas atrodo nurimęs, jam nebereikia įrodinėti savo drąsos. Juodaodžiai knygos herojai ne vien turi vardus – yra išsamiai ir palankiai aprašomi. Hemingway ima mokytis suahilių ir masajų kalbų ir pabrėžia, kad jis Afrikoje tėra svečias, kritikuoja kolonializmą.
Kartais tikrai sunku paaiškinti žmonių trauką Afrikai. Prieš kelis mėnesius prie Viktorijos krioklio teko džiaugsmas susipažinti su Meredith ir Paulu. Jie prieš 13 metų prarado fermą Zimbabvėje (tada valdžia iš baltųjų fermerių jas nacionalizavo), gyveno Australijoje, bet prieš dvejus metus nusprendė grįžti. Šalis vis dar nėra patogi gyventi, bet jei Afrika šaukia – tai kada, jeigu ne dabar? Ar lengva sugrįžti ten, kur netekai dalelės savęs? „Mes negalvojame apie tai, kas buvo, – sako Paulas. – Nūnai šalis keičiasi. Turistams čia saugu. Nervina tik dingstanti elektra, o visa kita – įmanoma. Lengva nebus, bet turime pabandyti.“ Afrikos magiška trauka.
Visas turizmo verslas yra paremtas svajonėmis. Svajonėmis pamatyti, svajonėmis atrasti, svajonėmis patirti. Dabar nuostabios nuotraukos, darytos talentingų fotografų arba kelionių influencerių, kuriems tai duona kasdieninė, taip žadina vaizduotę, kad norime keliauti kuo toliau, kuo įdomiau. Ir tikimės vis daugiau. Bet nežiūrėkime į nuotraukas – tie vaizdai dažniausiai lieka tik jose. Geriau skaitykime knygas. Joy Adamson – „Gimusi laisva“, Paula McLain – „Ledi Afrika“, Stefanie Zweig – „Kažkur Afrikoje“. Mūsų vaizduotė nupieš daug geresnių paveikslų.
Į kitą kelionės lagaminą įsidėjau, ko gero, mėgstamiausią savo knygą. Ji prasideda žodžiais: „Aš turėjau fermą Afrikoje...“ (Karen Blixen „Iš Afrikos“). Nesvarbu, kiek kartų esu skaičiusi, – Afrikoje tie žodžiai įgyja kitą, tiesiog burnoje tirpstantį ar pagaugais nueinantį, skonį.
Tekstas iš knygos.lt žurnalo, skirto 2020 Knygų mugei.
