Rodos mokėjimą keliauti paveldėjau iš savo tėčio, kurio grįžtančio iš tolimų to meto vidurio ir šiaurės Kaukazo kraštų tekdavo laukti viename iš Vilniaus miesto sovietinių daugiaaukščių. Laukimo ilgesį nutraukdavo sudžiržgęs durų skambutis, tarpduryje išryškėjęs tėčio siluetas, spindinčios akys, veido oda nugarinta vėjo ir pasipuošusi keliautojo barzda. Kelių kambarių butas savaitei virsdavo patyrimų cechu, vonia - nuotraukų ryškinimo ir gaminimo laboratorija, o salone vykdavo kelionės schemų (kalnų ir upių) nagrinėjimas bei nuotraukų klijavimas į albumus. Viską vainikuodavo savaitgalį susirinkę bendražygiai, draugai ir kaimynai. Jau sutemus, išjungus šviesas, sovietmečio betonines sienas pakeisdavo projektoriuje besikeičiančios skaidrės ir pasakojimai apie kalnus, upes, žmones ir jų savitą kultūrą. Kitą dieną tėčiui lydint į darželį aš primygtinai klausiu, jog man dar kartą papasakotų apie Pamyro kalnus, nes nedvejoju, jog auklėtoja, kurios vardas Palmyra, turbūt kilusi iš šių kalnų - nekantrauju jai pranešti jos kilmės istoriją.
Pamenu ir dieną, kai supratau, jog būtinai turiu atrasti būdą nuvykti į Japoniją. Tuomet man buvo penkiolika metų. Svajojant apie šią šalį mano sielą apimdavo žodžiais neapsakomas pojūtis, kurį dar labiau sustiprino Ninjutsu kovos meno treniruotės, vykusios Vilniuje. Paauglystėje išnaršyta Europa (apverstos Maslow piramidės principu) daug nesirūpinant pagrindiniais poreikiais, komfortiška vieta ar maistu ir leidžiantis likimo nuotykiams imtis iniciatyvos, buvo tinkamas apšilimas prieš imantis didžiosios svajonės - Japonijos. Šią šalį aš norėjau pažinti ne tik kaip unikalios kultūros lopšį, bet taip papildyti besitęsiančią mano Ninjutsu kovos meno patirtį treniruojantis Japonijoje esančiame nindzių dojo.
Pasiruošimas kelionei užtruko kelis metus; intensyvios treniruotės, kuklus gyvenimas taupant reikiamą sumą, fizinis ir dvasinis nusiteikimas, jog šioje šalyje galėčiau išbūti kuo ilgiau.
Dabar, praėjus vienuolikai metų ir kasmet mėnesiui ar dviem sugrįžtant į Japoniją, dažnai kyla klausimai: kam, kodėl? Prisimenu, kai to paties paklausiau savo tėčio, kuris atsakė "nes negalėjome nekeliauti" ir užtraukė V. Visockio dainą "geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai". Tačiau tėtis buvo ne tik kalnų, bet ir upių keliautojas (Čatkalas, Kitojus, Ai, Piandžas).
Kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimo vidinius kalnus ir upes, tad jei kelionės padeda juos įkopti, suprasti ar susidraugauti, ar reikia klausti kam ir kodėl?. Žingsniuoti, lipti, plaukti, nerti. Ragauti gyvenimo spalvas.